Iki liepos 5 dienos Vilniaus universitete vyksiančioje konferencijoje pranešimus apie žmogaus būseną dabartinėje technologijų epochoje skaitys keturi pasaulinio garso mąstytojai. Tai – italas Gianni Vattimo, prancūzai Jean-Jacques'as Wunenburgeris, Bernardas Stiegleris, airis Richardas Kearney.
K. Sabolius portalui lrytas.lt pristatė pagrindines temas, kurios bus nagrinėjamos konferencijoje „Nihilizmas ir vaizduotė“.
– Brisdamas per jūsų knygos terminų brūzgynus pamaniau, ar tik nėra taip, kad šiuolaikinė filosofija, kaip ir koks bionanotechnologijų mokslas, gali būti įdomi tik labai nedideliam būriui žmonių?
– Iš dalies sutinku, kad šiuolaikinės filosofijos terminologinis aparatas, kartais net parazitavimas jo sąskaita, žongliravimas sąvokomis sukuria filosofo, kaip pseudomąstytojo, kuris sukasi labai uždarame rate, įspūdį. Tokia grėsmė yra.
Bet paminėjote bionanotechnolijas. Jos vis dėlto turi ryšį, galbūt ir netiesioginį, su tuo, kas vyksta mūsų kasdieniame gyvenime. Tarkime, nanotechnologijos juk pavirsta nerasojančiais automobilių langais. Taip pat ir su filosofija. Dažnai tame terminų brūzgyne, kuris suprantamas tik specialistams, vis dėlto slypi dalykai, kurie labai aktualūs visiems, kurie gyvena šioje kultūroje. Man tik šiuo požiūriu filosofija ir įdomi.
Taigi svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Tarkime, aš rašydamas visada stengiuosi iš tų terminų brūzgynų grįžti prie paprastos kalbos. Ne visada tai pavyksta, nes dažnai esi, kaip sako filosofai, tam tikrame diskurse – polemizuoji su tam tikra srove, su tam tikrais mąstytojais, operuoji jų sąvokomis. Didysis iššūkis – sugebėti iš to diskurso išsiveržti.
Su tuo iššūkiu puikiausiai dorojasi garsieji šiuolaikiniai Vakarų mąstytojai. Puikiausi pavyzdžiai – filosofai, atvykstantys į mūsų rengiamą konferenciją. Tiek G. Vattimo, tiek B. Stiegleris, tiek R. Kearney, tiek J.-J. Wunenburgeris yra puikūs oratoriai, kurie kuria televizijos laidas, veda radijo laidas, dalyvauja politikoje.
Tarkime, R. Kearney buvo labai reikšmingas veikėjas Šiaurės Airijos ir Airijos susitaikymo procese. Iš to – iš gyvo darbo su konfliktais, su prievarta, su susitaikymo ar išsilaisvinimo galimybėmis – jis net sukūrė savo filosofinę sistemą.
Žodžiu, šie keturi mūsų svečiai – gyvi pavyzdžiai, kaip, mano manymu, filosofas turėtų veikti. Jis visada turėtų būti arti kažkokios praktikos, kad jo idėjos, mintys, net terminai sietųsi su tuo, kas yra kasdienis gyvenimas.
– Konferencijos pavadinimas „Nihilizmas ir vaizduotė“. Kodėl akcentuojate šiuos du žodžius?
– Nihilizmas ir vaizduotė yra šiuolaikinio pasaulio nervai arba iššūkiai. Ką aš turiu omenyje? Nihilizmas dažnai suvokiamas kaip tokių XIX amžiaus rusų intelektualų, kaip Fiodoras Dostojevskis ar Ivanas Turgenevas, kultūrinėje aplinkoje susiformavęs dalykas, kai žmonės niekuo nebetiki. Kita vertus, Friedrichas Nietzsche irgi buvo didysis nihilizmo įkvėpėjas.
Bet atidžiau pasižiūrėję mes pastebime, kad nihilizmas iš tikrųjų susijęs su esmine dabarties žmogaus padėtimi pasaulyje. Mes visi kuria nors prasme esame nihilistai, nes negalime iki galo pasiekti tiesos, būties prasmės, Dievo, kitų didžiųjų dalykų, ant kurių laikosi kultūra. Dėl to XX – XXI amžiaus diagnozė yra nihilistinė ta prasme, kad mes pajutome savo pačių susilpnėjimą.
Tarkime, G. Vattimo yra sukūręs „silpnojo mąstymo“ kryptį, kuri teigia, kad iš principo tokios stipriosios pozicijos kaip metafizika, kai siekiama iškloti visą tiesą, suteikti tvirtus pagrindus, yra bloga strategija, kuri nuolat žlunga. G. Vattimo teigia, kad savo mąstymu mes turime būti silpni , o išnaudodami tą silpnumą pasieksime kur kas daugiau. Pripažinimas, kad mes esame nihilistai, mums padeda šiek tiek išsigelbėti.
– Ar tai nėra bejėgiškumo pripažinimas?
– O ar ne juokingiau galvoti, kad esi visagalis, kad esi visatos centras kaip Apšvietos epochoje. Nė velnio. Žmogus yra kruopelytė. Bet ji turi didžiulių pretenzijų – ji siekia užkariauti galaktiką. Tai sukuria daug konfliktų, prievartos, krizių.
Tad ir šia konferencija mes norime atkreipti dėmesį į šiuolaikinio pasaulio būklę. Nihilizmas – viena tema. Bet tai nėra neigiamas žodis. Mes nesakome, kad visi būkime skeptikai, netikintys, o pasaulis tegul eina velniop. Anaiptol. Mes norime pasakyti, kad nihilizmas yra kur kas gilesnis dalykas – pažiūrėkime, ką iš to galima padaryti teigiamo.
Kita tema – vaizduotė. Į konferenciją atvykstantys svečiai yra patys tikriausi vaizduotės filosofai. Šiuolaikiniame pasaulyje jie pastebi didžiulę vaizduotės ir kūrybingumo krizę, kuri susijusi su naujųjų technologijų – televizijos, interneto, kino – iššūkiu. Taip pat su virtualiųjų realybių išsiplėtimu. Juk mes nuolatos gyvename pusiau virtualioje būsenoje. Neaišku, kas yra ta mūsų tapatybė.
Kita vertus, tai susiję su mūsų mentaliniu susilpnėjimu. Mes nebesugebame autentiškai kurti. Pradingsta pagrindas, kaip atrasti dalykus iš savo unikalios perspektyvos. Pirmiausia tai yra dėl greičio neatitikimo. Žmogaus sąmonė yra žymiai lėtesnė nei visa informacijos ir virtualiųjų tikrovių industrija.
Šie filosofai nagrinėja tokią būseną ir atranda labai įdomių dalykų. Tarkime, pasak B.Stieglerio, tai, kad mes išradome kiną ir jis tapo populiariausiu menu, liudija, jog žmogaus sąmonė visada buvo kinas. Kitaip tariant, kinas prasidėjo anksčiau nei buvo sukurtas. Mes tiesiog su kino sukūrimu suvokėme, kas vyksta su mumis. Ir tuo kartu teigiama, kad tarp fikcijos ir tikrovės, tarp vaizduotės ir to, kas yra vadinama tikrove, negali būti brėžiama griežta riba. Mes save apgaudinėjame būdami tvirti realistai. Mes niekada negyvenome visiškai realiame pasaulyje.
Vadinasi, tai suvokdami mes galime kitaip elgtis su technologijomis. Tai nėra pasiūlymas atsisakyti technologijų, išmesti mobiliuosius telefonus, kompiuterius ir gyventi autentiškai. Tai nebeįmanoma.
– Ką, pasak atvykstančių filosofų ir pasak jūsų, reikia daryti? Ką reiškia kitaip elgtis su technologijomis?
– Pirmas dalykas – įvardinti problemą. Kai tu išsivaduoji iš iliuzijos, suvoki, kas yra iliuzija. Svarbu įsisąmoninti vykstančius procesus. Tas pats B. Stiegleris siūlo ne pabėgti nuo technologijų, kurios dubliuoja tavo vaizduotę, užima tavo kūrybingumo vietą, o sąmoningai jas išnaudoti supriešinant įvairias technologijų arba medijų formas ir stengiantis sąmonės išsilaisvinimą pasiekti per intensyvų to praktikavimą.
Tai lyg savotiška autogeninė treniruotė – žmogus turi nuolat prisiminti, kad jis yra technologinė būtybė, ir sąmoningai naudoti internetą, „Facebook“, televiziją netapdamas šių dalykų vergu. Naudotis, bet neapsigauti, nepasilikti iliuzijos pasaulyje.
– Kokia didžiausia dabartinio žmogaus būklės problema?
– Galbūt tai, kad visiškai nekritiškai suvokiame pasaulį, kuriame gyvename. Lietuvoje mes nereflektuojame net tokių dalykų, kaip žmonės naudojasi socialiniu tinklu „Facebook“ prieš penketą metų ir dabar.
Juk anksčiau būdavo kraunami net asmeniškiausi dalykai. Tada atsiverdavai medijoms ir tapdavai pažeidžiamas, kontroliuojamas, valdomas pačios sistemos. Dabar gali suvokti, kad tai yra tokia iliuzinė terpė, su kuria reikia ir atitinkamai elgtis, kad ją reikia nuolatos demaskuoti, nukreipti, supriešinti su kitomis medijomis, kritikuoti. Tai sudėtingas dalykas, kuris reikalauja žmonių sąmoningumo.
Mūsų konferencija iš dalies skirta ir tam, kad mes suvoktume tokią savo būseną.
– Užsiminėte, kad visuomenei trūksta vaizduotės. Kaip tas trūkumas pasireiškia?
– J.- J. Wunenburgeris yra parašęs knygą „Žmogus televizijos amžiuje“. Kai žmogus žiūri televizorių, jis neįsivaizduoja, jis gyvena virtualiame pasaulyje. Bet vaizduotę smarkiai pakeitė ne tik televizija, bet ir internetas, kuris pasižymi nežmoniško greičio srautu ir įvairove, kai vieną akimirką sužinai apie potvynį Amerikoje, o kitą akimirką pamatai savo virtualios draugės kačiuko nuotrauką. Toji polifonija žudo vaizduotę.
Ji išbalansuoja žmogų, nes jis neturi galimybių judėti tokiu pat greičiu kaip technologijos. Žmogus neturi jokių šansų tokiu pat greičiu ir būdu įsivaizduoti ir valdyti savo sąmonę. Dėl to technologijos ima valdyti žmogų – nuolat jautiesi lyg prišiukšlintas, užterštas.
Tuo puikiausiai naudojasi reklama. Yra toks terminas ikonorėja – tai savotiškas vaizduriavimas, viduriavimas vaizdais. Tavo galva yra prividuriuota vaizdų. Ir dar daugiau – teigiama, kad nebereikia kurti įtaigaus turinio, reikia kurti ritmingą turinį, ritmingą vaizdą. Technologiniai vaizdai nugali tavo vaizduotę, nes juos matai ritmiškai ir nuolatos.
Dėl to vaizduotės klausimas labai smarkiai susijęs su laiko išgyvenimu, su tuo, kaip mes suvokiame laiką, kaip mes jį patiriame. Tam, kad mes sugrąžintume vaizduotę į savo sąmonę, kad vaizduotė sugrįžtų prie savo ištakų, būtina išmokti elgtis su savo laiku.
Bene svarbiausias patarimas – vaizduotei reikia skirti laiko ir dėmesio. Juk dažniausiai mes įsivaizduojame tai, ką už mus įsivaizdavo kiti. Kaip sakė prancūzų filosofas Gilles Deleuze'as, mes esame įtraukti į svetimą sapną, mes sapnuojame svetimą sapną ir nesapnuojame savo sapno. Ne visi, aišku, bet tokia kultūrinė tendencija akivaizdi. Kodėl mes nesapnuojame savo sapno? Nes neskiriame tam dėmesio. Jei žmogus sugebėtų į tai atkreipti dėmesį, tai būtų pirmas ir nemažas žingsnis. Tada jis jau galėtų mokytis valdyti savo laiką, gyventi savo ritmu.
Ar žinote, kad žmogaus biologinis ritmas yra ne 24, o 36 valandos. Jei žmogus nematytų saulės, jis būdrautų maždaug 24 valandas, o miegotų 12 valandų. Tie, kurie dirba po žeme, tokiu ritmu ir gyvena. Ką tai rodo? Kad aplinka primeta tam tikrą ritmą. Tą patį daro technologijos – televizorius, internetas, telefonas, „Facebook“. Jos įsiurbia tave į tam tikrą primestą ritmą. Jei nori savo ritmo, turi pradėti jo ieškoti. Jei moki valdyti savo laiką, išmoksi valdyti ir savo vaizduotę.
Tai svarbu, nes impulsas iš vaizduotės turi padėti valdyti technologijas, o ne atvirkščiai? Juk vaizduotė – galinga jėga. Manau, kad mažų mažiausia, ką bet kuris žmogus gali pasiekti, yra tam tikras jautrumas, kuris gali padėti net ir buhalteriniame darbe. Išmokti išgirsti, pastebėti, pajusti, atsiverti aplinkai.
Kaip sako vienas mano pažįstamas, išsikelti lokatorius, o juk sukdamiesi voverės rate mes jų tiesiog neišsikeliame. Bet ir tai – ilgas procesas, priešingas tam, ką siūlo vartotojiškoji kultūra.
