Liepos 5-oji, 18 val. 30 min., Vilniaus centras. Tądien vos ne iki 30 laipsnių įsiplieskęs karštis dar neatslūgęs, bet miestas visai neatrodo nualintas. Gedimino prospektu senamiesčio link pralekia motorolerius apžergusių vyresnio amžiaus paauglių grupelė. Kai kurie demonstruoja šaunumą važiuodami tik ant užpakalinio rato. Šaligatviu priešinga linkme bėga būrelis fizkultūrininkų su kažkurios tautinės organizacijos vėliava.
Prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos klaviatūros formos perėja viliote vilioja į Lukiškių aikštę, kurioje jau stovi scena su fortepijonu – netrukus čia skambės muzika.
O prie Žemaitės paminklo ji jau skamba - pagyvenęs gatvės muzikantas akordeonu traukia „Gegužio žiedus“.
Už kelių žingsnių prie buvusios „Fluxus ministerijos“ Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos jaunimas montuoja savo „Interaktyvius objektus ir žaidimus“ - keturis projektus viename.
Po Gedimino prospektą blaškosi turistai, įsmeigę akis į rankose laikomus žemėlapius. Viskas liudija – artėja naktis, kokia būna tik kartą per metus. Kultūros naktis.
Nuo klasikinės muzikos programos, skirtos Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pradžiai paminėti Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios kieme, svečių iš Armėnijos „Khachaturian Ttrio“ koncerto Vilniaus rotušėje, skirto kompozitoriaus Aramo Chačaturiano gimimo 110-osioms metinėms, vienintelį kartą šiais metais Lietuvoje rodomo audiovizualinio projekto „Smėlio laikrodžiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, gruzinišku temperamentu alsuojančios ispaniškos-prancūziškos-rusiškos choreografinės dramos „Karmen“ Prezidentūros kieme, choro „Bel canto“ raginimo „Pabusk, Europa. Naktis jau baigiasi!..“ Šv. Kotrynos bažnyčioje iki gatvės cirko, šviesos instaliacijų, flamenko ritmų, skanios magijos, suklastotos kvapų istorijos, kino ant žolės... Kultūros nakties festivalyje lankytojų laukė net 167 projektai – tradiciniai, kaip Petro Geniušo inicijuotas fortepijoninės muzikos koncertas „Juodai baltais“ Lukiškių aikštėje, ir nauji, vienetiniai.
Jau tradicija per Kultūros naktį tampa ir lietus, šįkart prapliupęs po kaitrios dienos. Jis visai tiko prie prancūzų menininko Pierre' o Ardouvino projekto „Purpurinis lietus“ Vilniaus dailės akademijos senųjų rūmų kiemelyje, netrukdė menininkui Sauliui Vaitiekūnui laukti lankytojų galerijoje „Terra recognita“, kad pristatytų savo naują kolekciją iš sidabro ir titnago „Sveiki sugrįžę į ateitį“, skaityti siaubo istorijų A. Mickevičiaus bibliotekoje ar klausytis vinilinių plokštelių Muzikos ir meno bibliotekoje... Projektų po atviru dangumi autoriams lietus nuotaiką subjurino...
Bet, kaip sakė Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas per projekto pristatymą, kai taip pat pliaupė lietus, nėra blogo oro, yra tik netinkami drabužiai ir prasta nuotaika. Jos per Kultūros naktį neturi būti. Tad tie, kurie išties norėjo meno, norėjo sužinoti, ką kūrybingi vilniečiai, ir ne tik jie, sukūrė per metus, ėjo, ieškojo ir rado.
O ir dangus šįkart buvo maloningas naktinėtojams - nuo 22 val. 30 min. lietus liovėsi ir gaivi šiluma visus ištraukė iš laikinų pastogių į meno paieškas klegančiame Vilniuje.
