„PHp/creative lab.” – kūrybinė komanda, suburianti įvairių sričių menininkus. Kvapų ir nuodų parodą su aktoriais A. Mickevičiumi ir Povilu Laurinkumi sumanė dizainerės, teatro dailininkės Dovilė Džervutė ir Dovilė Gudačiauskaitė, fotografas Robertas Muravskis.
Mirtinas keksas – su pudra
Kvapą pristatyti gana sunku, todėl menininkai sumanė sukurti jam intriguojančią aplinką, tarsi kokias spektaklio dekoracijas. Jų manymu, kvapas – nepastebima grandis, kuri sujungia tai, ką matome, liečiame, girdime. Viskas turi kvapą, net mirtis.
„Lankytojams pasiūlome skirtingų epochų – nuo 1890 iki 1970 metų – Vilniaus detektyvus. Tai ne tikri įvykiai, o mūsų vaizduotės vaisius. Jų pagrindas – kadaise perskaitytos panašios istorijos”, – prisipažino D. Džervutė, iškepusi „užnuodytą” keksą.
Pirmoji nuodijimo istorija „Bohemiška drama” nukelia į XX a. pradžią, kai Vilniaus kraštas buvo okupuotas Lenkijos. Kas tuomet įvyko, galima perskaityti ant sienos kabančioje istorijos ištraukoje.
„1928 metų vasario 5-osios vakarą Vilniaus teatrinę bohemą sukrėtė mirtis: po premjeros lėlių teatre „Wesiolych Malwina” savo namuose Wielka Pohulanka gatvėje rastas nunuodytas lėlių ir marionečių teatro režisierius T. Wf. (57 m.). Kriminalinėje ataskaitoje nurodoma mirties priežastis – apsinuodijimas žiurkių nuodais (talio druska), kuriais gausiai pabarstytą keksą tą vakarą nelaimingasis valgė.”
Kitose salėse pasakojama apie rusvaplaukių nemėgusį Vilniaus gydytoją, tapusį žudiku maniaku, ir apie užnuodytą Komunistų partijos Centro komiteto nario kavą.
Pavojingi knygos puslapiai
Net senovinė knyga, gulinti galerijos koridoriuje, įvelta į kvapų ir nuodų pinkles. Pasak parodos autorių, ji buvo rasta kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, o ištyrus paaiškėjo, jog knygos puslapiai ištepti vario arsenidu.
Parodoje pristatomos istorijos – pramanas. Tačiau jose paminėti nuodai nekart aprašyti žymiausiose nuodijimų bylose. Pavyzdžiui, manoma, kad Napoleonas buvo nunuodytas vario arsenidu, kurio būta žaliais dažais dažytuose jo būsto tapetuose Šventosios Elenos saloje.
„Mes pasidomėjome, kokie nuodai buvo populiariausi viename ar kitame amžiuje ir kaip jie būdavo naudojami. Pagal tai rinkome ir instaliacijų detales. Pavyzdžiui, žiurknuodžius būdavo lengviausia paslėpti saldumynuose – pyraguose ar pyragėliuose, o kalio cianidą įmaišydavo į kavą. Todėl ir čia – ne šaltibarščiai”, – juokėsi D. Džervutė.
Treniruotei – kvapų puokštė
Menininkai tikisi, kad žiūrovai pažvelgs į čia pristatomas istorijas su lengva ironija. Detektyvinis siužetas – tik jaukas, verčiantis susidomėti nosį kutenančiais maloniais ar bjaurokais aromatais. Juk dažniausiai nuodai neturi stipraus kvapo, tad juos lengva užmaskuoti kitais kvapais.
Kiekvienoje parodos salėje galima rasti ne vieną kvapą, o visą jų puokštę.
Vieną aromatą skleidžia specialus difuzorius, kitu pagardinti maisto produktai, trečia esencija suvilgyta vata ar papurkštos užuolaidos. Kažin ar atsiras žmonių, kurie sugebės visus juos atskirti.
„Kiekviename amžiuje buvo populiarūs vis kiti kvapai. Pavyzdžiui, pakalnučių kvapas, kurį galima užuosti vos įžengus į galeriją, susijęs su XX a. 3–4 dešimtmečiais. Tuomet ypač populiarūs buvo pakalnučių kvapo kvepalai”, – sakė A.Mickevičius.
Aktorius prisiminė keletą įdomių kvapo efektų naudojimo atvejų ir Lietuvos teatro scenoje. Jo manymu, Oskaro Koršunovo spektaklyje „Ugnies veidas” benzino kvapas darė poveikį.
O viename Vilniuje rodytame spektaklyje buvo galima užuosti su sviestu kepamos kiaušinienės kvapą.
