Čigoniškas instrumentas
Šiandien būtų sunku surasti kitą cimbolininką, prilygstantį G. Lincanui virtuoziška technika, polėkiu ir universalumu. Nieko nuostabaus – juk cimbolai pirmiausia siejami su čigoniška muzika.
Šis perkusinis melodinis instrumentas labiausiai paplitęs Vidurio ir Rytų Europoje – Rumunijoje, Vengrijoje, Moldovoje, Ukrainoje, Čekijoje, Slovakijoje, Graikijoje.
Malonus, skaidrus, senovinio fortepijono tembrą primenantis cimbolų skambesys išgaunamas dviem oda arba veltiniu aptrauktais muštuvėliais liečiant metalines viengubas, dvigubas ar trigubas stygas. Jos ištemptos išilgai trapecijos formos medinio korpuso.
Cimbolams labai artimi instrumentai yra santūris, naudojamas Artimuosiuose Rytuose, ir jangčinas, kuriuo grojama Kinijoje.
Per 40 muzikavimo metų G. Lincanas tobulai įvaldė cimbolus. Šiuo metu jis dėsto Balkanų muziką Zutermero universitete Olandijoje, įsteigė šioje šalyje ir tarptautinį cimbolų festivalį.
Muzikantą žavi džiazas
G. Lincaną groti cimbolais nuo penkerių metų mokė senelis. Vėliau jo mokytojai buvo žymūs rumunų cimbolininkai Mitica Marinescu Ciuciu ir Toni Iordache. Atlikėjas baigė cimbolų klasę George Enescu muzikos akademijoje Bukarešte.
Po studijų jis kaupė patirtį įvairiuose ansambliuose. Muzikanto karjera įgijo pagreitį jam persikėlus gyventi į Olandiją.
Šioje šalyje jis subūrė savo garsųjį ansamblį „The Ensemble Giani Lincan”, su kuriuo išmaišė daugybę pasaulio scenų atlikdamas autentišką Rumunijos čigonų muziką ir kitų šalių folklorą.
G.Lincanas kaip žuvis vandenyje nardo ir po folkloro, ir po džiazo, ir po klasikos stichijas.
Cimbolininkas grojo daugelyje tarptautinių festivalių su rumunų džiazo pianistu Andrei Petrica, perkusininku Tudy Zaharescu ir vengrų bosininku, Balkanų muzikos žinovu Vilmosu Cickosu. Netrukus jie visi ketina įsiamžinti albume su įvairių šalių džiazo garsenybėmis.
G. Lincanas džiazo scena dalijosi su Didier Lockwoodu, Stochelo Rosenbergu, Richardu Galliano, Roby Lokatosu, yra užsimojęs plėsti savo džiazo kontaktus.
Talkins lietuvių kvartetas
Nuo 2005-ųjų cimbolininkas reiškiasi ir kaip kamerinių klasikinių kolektyvų partneris, rašo ir aranžuoja muziką tokiems pasirodymams.
G. Lincano plaktukėliams lengvai paklūsta ne tik čigoniškos melodijos, bet ir sudėtingi Niccolo Paganini, Aramo Chačaturiano, Zoltano Kodaly, kitų klasikų kūriniai.
G. Lincano pasirodymas Kristupo festivalyje bus įsimintinas ir tuo, kad čia jis susitiks su naujais scenos partneriais – styginių kvartetu „Mettis”.
Tai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų kolektyvas, debiutavęs tik pernai.
Tačiau šis ansamblis jau spėjo sulaukti sėkmės festivalyje Portugalijoje, pelnyti Josepho Haydno instituto kamerinės muzikos apdovanojimą „PragWienBudapest” vasaros akademijos kursuose Reichenau (Austrija).
„Mettis” nariai dalyvauja įvairiuose kamerinės muzikos projektuose, koncertuoja su orkestrais kaip solistai.
Pamėgo liaudies muzikantai
Cimbolais nuo senų laikų grojama ir Lietuvoje. Į mūsų šalį jie pateko viduramžiais iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės slavų kraštų.
Pirmą kartą lietuvių raštijoje šį instrumentą paminėjo Jonas Bretkūnas Biblijos vertime XVI a. antrojoje pusėje. Grožinėje literatūroje pirmasis apie cimbolus užsiminė Kristijonas Donelaitis savo poemos „Metai” dalyje „Pavasario linksmybės”.
Pirmieji cimbolų muzikos įrašai Lietuvoje atsirado 1936 m. Praeityje šis instrumentas dažniausiai skambėdavo šokiuose greta smuiko ir armonikos. Muzikantai jį dėdavo sau ant kelių, ant stalo arba virvele pasikabindavo ant kaklo.
Lietuvos muzikantai ir liaudies meistrai patys gaminosi cimbolus iš lietuviškų medžiagų. XIX a. pabaigoje–XX a. jie buvo daromi ir naudojami visoje Lietuvoje, ypač dažnai – kaimo kapelose.
Dar ir šiandien tai populiarus lietuvių muzikos instrumentas. Pietų ir Rytų Lietuvoje tebėra muzikavimo tradiciją išlaikiusių cimbolininkų.
G. Lincano ir „Mettis” koncertas - liepos 11 d. 19 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bilietų kaina – 32–62 Lt.
