Prof. V. Janulis šilkografiją įvardijo savo mėgstama technika, kurią papildė šiuolaikinėmis technologijomis – skaitmenine grafika – viena iš sudedamųjų piešinio dalių. Šilkografijos techniką, kaip tuomet modernią, menininkas pasirinko savo diplominiam darbui aštunto dešimtmečio pradžioje ir yra jai iki dabar ištikimas. „Šilkografija tapo klasika, ji tokia – viena koja dinozauras“, – šmaikštauja V. Janulis.
Ant grafiko darbų atidesnis stebėtojas gali pastebėti nedidelį hieroglifą, įrašytą vis kitokia spalva. V. Janulis papasakojo šių ženklų atsiradimo savo darbuose istoriją, susijusią su Japonija. „Japonai į Lietuvą buvo atvežę UNESCO organizuotą parodą „Fudzijamos vaizdai“ – , prisimena profesorius. „Didžiausią nuostabą kėlė japonė, delegacijos atstovė, laisvai kalbanti lietuviškai.
Apėmė geras jausmas. Ji ant ryžių popieriaus kiekvienam norinčiam, pasakiusiam savo vardą lietuviškai, kaligrafija išrašydavo ženklą japoniškai. Buvo įdomu, kaip mano vardas – Vaidotas – yra rašomas japonų kalba. Gavosi 15–17 cm ilgio hieroglifas, kurį pradėjau naudoti savo darbuose kaip parašą. Skaitau haiku, Omaro Chajamo rubajatus, domiuosi kitomis kultūromis. Ir anksčiau mano darbuose buvo rytietiškų motyvų, todėl šis japoniškas ženklas tapo ne tik darbų, bet ir vizitinės kortelės dalimi,“ – pasakojo V. Janulis.
Atnaujintame Birštono kurhauze surengti grafikos darbų parodą profesorių pakvietė buvęs mokinys, tapytojas Martynas Gaubas, atsikėlęs iš Radviliškio gyventi į lietuviškiausią kurortą. Grafikas džiaugėsi, kad po daugelio metų iš naujo atrado Birštoną, pro kurį anksčiau „užlėkdavo, pralėkdavo“.
V. Janulis teigia esąs nustebintas Birštono kurhauzo parodų ekspozicijos salės, restauracijos ir pastato išbaigtumo. Jis mano, kad grafikos darbams ši kamerinė salė yra labai tinkama, nes joje galima kabinti mažesnio formato ofortus ir didelius darbus. V. Janulis, pats organizuojantis grafikų plenerus, neatmeta galimybės, kad žinomų menininkų plenerai, kuriuose dalyvauja nacionalinės premijos laureatai, iš Druskininkų persikels į Birštoną, kuris yra „Dievo ausis“.
V. Janulis parodoje eksponuoja 12 grafikos darbų. Jų formatas – 60x80 cm, o trys darbai yra kiek didesni. Kaip teigia autorius, tokį universalų formatą savo grafikos eksperimentams pasirinko nuo 2008 m., nors prieš tai kūrė ir miniatiūras. Tačiau priduria, kad „didesniems darbams reikia rimtų spaustuvių“.
Kuriant grafikos lakštą, iš pradžių padaroma tam tikra klišė ir sukuriamas atspaudas, kurį grafikas jungia su skaitmeninėmis technologijomis suformuotu vaizdu. Tačiau kūrinio esmė glūdi ne popieriaus paviršiuje, bet vizualiųjų ženklų gylyje, kur įrašoma realybę reprezentuojanti ir demaskuojanti informacija.
Birštono kurhauze eksponuojamuose V. Janulio darbuose – šilkografijos ir skaitmeninės technologijos bei fotografijos sintezė, kurios metu autorius žaidžia spalvomis, žuvų atvaizdais, fosilijomis, drugeliais, vabzdžiais, žmonių siluetais. Gali pasirodyti, kad autorius nesiekia jokio specialaus efekto, tiesiog pasirenka faktūrą – betono sieną, medinę tvorą, hieroglifais išrašytą akmens luitą, Marso paviršių, baseino vandenį ir intuityviai juose palieka savo įspaudus, piešinį ar trapaus objekto elementą.
Ką veikia penkios stilizuotos žmogaus plaštakos ir penkios žuvys „Paskutinės vakarienės“ keptuvėje? Akylesnis žiūrovas prisimins ne tik buitinę kasdienybę, bet ir tai, kad alkanai miniai buvo dalijamos penkios žuvys ir penki kepaliukai duonos.
Stabtelint ties kiekvienu darbu, stebint menininko minčių kelionę į save, galima susikurti savąjį pranešimą ir perskaityti jį taip, kaip patinka. Tačiau kiekviename grafikos lakšte, kuriame fiksuojamas laiko įspaudas įvairiuose paviršiuose, sustingęs laikas, suakmenėjusi liekana ar praėjusių amžių būtybė, priešpriešinamas dekoratyvaus drugelio ar kokio vabzdžio, laumžirgio (laikinumo) elementas, keistai susijungiantis su rūdimis, sienos gruoblėtumu, kosminiu sprogimu įsivaizduojamoje planetoje, skyle medinėje lentoje.
Sienos plyšys pavirsta dviem akrobatais su klounų kepuraitėmis, kurie bando išlaikyti pusiausvyrą ant trapaus spalvos brūkšnio („Džigas su vabalais“). Viena akimi į stebėtoją spėtrijanti milžiniška žuvis/roplys geltoname fone (pasak autoriaus) turėjo būti pavadinta „gyvuliu“, bet vėliau darbas tapo įvardintas „Fobija“, kad galėtume atpažinti saviškes.
Skaičius 4 (gal) Marso paviršiuje ar Šiaulių universiteto sienoje tampa įspaudu, pasibaigiančiu raidžių A-G-D-A-D-U-A-L-U-F juosta („Ženklų kalba“), kiekvienam reiškiančia tai, ką norima perskaityti. Menininkui yra svarbu formuoti vizualinius ženklus ir juos pasitelkus, kurti nuorodas, kurios mūsų mąstymą leidžia pasukti socialinės erdvės, visuotinių archetipų kritinės analizės link.
Vaidotas Janulis gimė 1957 m. Šiauliuose, 1982 m. baigė Šiaulių universiteto Dailės fakultetą ir šiuo metu jame studentams dėsto grafiką, akvarelę. Nuo 1992 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dirba estampo, ekslibriso, taikomosios grafikos, akvarelės, objektų instaliacijų srityse, surengė 30 personalinių parodų. Dalyvavo parodose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Olandijoje, Belgijoje, JAV, Australijoje, Meksikoje, Lenkijoje, Švedijoje, Japonijoje.
