Šio filmo pavadinimą pasiskolino ir Vilniaus Šiuolaikinio meno centre surengtos parodos rengėjai – Lietuvos gėjų lyga. Ironiškas parodos pavadinimas sako, kad heteroseksuali mūsų visuomenės dauguma į kitos lytinės orientacijos žmones vis dar žvelgia kaip kaip į baimę keliančius tamsos gaivalus.
Paroda „Nuo sutemų iki aušros“, atidaryta liepos 23 d. – pirmoji queer istorijai ir kultūrai skirta paroda Lietuvoje, kurioje atsispindi svarbiausi 1993-2013 metų LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų judėjimo) bendruomenės ir qeer meno įvykiai.
Kviečia įsitraukti ir žiūrovus
Lietuvoje dar menkai žinomu queer terminu sociologai apibūdina ne tik netradicinio seksualumo asmenis. Jis reiškia ir kitokį – „nepatogų“, nusistovėjusioms visuomenėms normoms, stereotipams besipriešinantį gyvenimo būdą. Tiesiog, tai žmonės, kurie renkasi ne tuos gyvenimo ir meilės scenarijus, kuriuos primygtinai siūlo visuomenė.
Parodos atidaryme kalbėjęs Lietuvos gėjų lygos lyderis Vladimiras Simonko džiaugėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu – leisti gėjų eitynes Gedimino prospektu. O parodos kuratorė Laima Kreivytė sakė, kad parodoje fiksuojami faktai – ne istorija, kurioje padedamas taškas. Tai atviras, besitęsiantis pasakojimas, kuriame dalyvauti kviečiami ir žiūrovai.
Ant ŠMC skaityklos langų išklijuotoje vaivorykštės spalvų diagaramoje nurodyti svarbiausi LGBT bendruomenės istorijos Lietuvoje įvykiai. Šalia padėti vaivorykštės spalvų lapeliai ir rašikliai – tam, kad parodos lankytojai galėtų užrašyti nenurodytus, mažiau žinomus faktus, įvykius, pastebėjimus.
Erzina lyg raudonas skuduras bulių
Parodą „Nuo sutemų iki aušros“ sudaro dvi dalys – dokumentinė ir meninė. Pirmojoje greta įvykių diagramos eksponuojamos publikacijos populiariausiuose šalies dienaraščiuose, narpliojančios seksualinių mažumų klausimus. Taip pat – straipsniai kultūrinėje spaudoje, apie parodas, skirtas šiai temai.
Tačiau dar labiau intriguoja televizorių ekranuose besisukantys kadrai iš įvairių Lietuvos televizijos kanalų laidų. Čia apie „gerą“ ir „blogą“ seksualinę orientaciją kalba politikai, filosofai ir paprasti praeiviai gatvėje. Žaisminga nuomonių mozaika parodo, kad dar daugeliui ši tema – tarsi raudonas skuduras koridoje erzinamam buliui.
Štai žinomas politikas Kazimieras Uoka nerimauja, kad į susitikimą su popiežiumi Kelne, Vokietijoje, atvykę apie milijoną katalikiško jaunimo. O į ten pat vykusį gėjų paradą – apie 500 tūkstančių dalyvių. Skirtumas – ne toks jau didelis... Ryžtingai purto galvą ir legendinis disidentas Antanas Terleckas: „Jie ten, Vakaruose, tegul daro, ką nori. Bet mums, lietuviams, tai visiškai netinka“.
Garsioji laida „Be tabu“ su Algiu Greitai priešakyje provokuoja praeivius, klausdama, kaip šie vertina homo sapiens. Tik keli užkalbinti žmonės žino, ką iš tiesų reiškia šis senas lotyniškas terminas. Daugeliui jis asocijuojasi tik su homoseksualistais. „Ne, mums tai nepriimtina“. „Jie nesupranta mūsų, o mes jų“ – nuoširdžiai aiškina žmonės.
Lietuvos kultūros šviesulys, vienas didžiausų moralinių autoritetų – filosofas Arvydas Šliogeris - aiškina, kad demonstruoti „kitą“ orientaciją – tas pat, kaip viešai rodyti savo fizinius defektus. „Aš juk nerodau studentams savo dantų, neaiškinu, kad štai čia yra protezai“, karštai kalba filosofas. „Apcalypse now“, reziumuoja savo požiūrį A. Šliogeris, priminidamas seną gerą Francis Ford Coppola 1979 m. sukurtą karinį epą.
Performansui subūrė rašytoja
Meninėje parodos programoje – daug žinomų Lietuvos menininkų, meno publikai jau pažįstamų kūrinių. Iš jų fragmentų parodos kuratorė sudarė aistringą, atvirą ir stereotipus griaunantį pasakojimą apie queer gyvenimą ir požiūrį.
Parodą pradėjo VDA prorektorės, profesorės, žinomos tekstilininkės Eglės Gandos Bogdanienės performansas „Trans-paradas: lyčių (keitimo) mada“, pirmą kartą kartu su profesorės studentais atliktas dar 2004 metais. Šį kartą performansą atliko kita šiuolaikinių lietuvių menininkų komanda, suburta rašytojos, dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės.
Tačiau netradicinį gyvenimą ir meilę nagrinėjančios parodos fone jis nuskambėjo dar aštriau ir atviriau. Tarsi madų šou podiumu ŠMC laiptais pagal ritmingą muziką žingsniavę menininkai demonstravo vilnos kostiumus su aiškiai išreikštais lyties požymiais – varpa, krūtimis, besilaukiančios moters pilvu. Tai vertė susimąstyti, kas mums yra lytis, ką lemia jos pakeitimas. Juolab, kad šiame meno kūrinyje vyro „kūną“ gali lengvai išmėginti, t.y. apsivilkti moteris, ir atvirkščiai.
Tarp parodoje pristatomų menininkų – ir jau miręs fotografas Virgilijus Šonta, dar nepriklausomybės priešaušryje garsėjęs drąsiais vyrų aktais, skaudžiomis socialinėmis temomis. Menininko bičiulis fotografas Romualdas Požerskis sako, kad V. Šontos aktai – specifiški - šaltoki, dizainiški, labai estetiški. V. Šontos karta – Vitas Luckus (1943–1987), Juozas Kazlauskas, Alfonsas Budvytis, Romualdas Požerskis pirmieji Lietuvoje pradėjo fotografuoti šešėlines gyvenimo puses, sulaužydami temų tabu.
Apie šiuolaikines tradicines ir netradicines šeimas 2004 m. sukurtame fotografijų cikle pasakoja jaunosios kartos fotografas Ugnius Gelguda. Greta fotografijų – tikri pasakojimai apie kliūtis ir baimes, kurias tenka įveikti, pasirinkus netracinę partnerystę. Štai merginų pora iš – Solvita ir Ieva bijo afišuotis gimtojoje šalyje. O vaikinai Oskars ir Aigars pasakoja, kad juos sutuokė drąsus Latvijos liuteronų kunigas, kuris už šį poelgį buvo pašalintas iš bažnyčios, tačiau prieglobstį rado anglikonų bendruomenėje.
Dar neišsemta tema
Iš vienos fotografijos į žiūrovus atvirai žvelgia Lietuvoje gerai žinoma menininkų pora - grafikė Laisvydė Šalčiūtė su vyru, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Kęstučiu Grigaliūnu. 2010 m. sukurtos instaliacijos „Nepakankama nekaltybė“ fragmente L. Šalčiūtė kviečia susimąstyti apie tai, kas lemia dviejų žmonių santykius, kas pasikeičia, kai įprastas poros supratimas apverčiamas aukštyn kojomis.
Erotiški, dailūs, kūnai, nepriekaištinga kompozicija, dramatiškas apšvietimas - taip atorodo menotyrininko, menininko Remigijaus Venckaus fotografijos. Tik vienas esminis skirtumas – čia regime ne moterų, kaip įprasta, kūnus, o vyrų aktus. Kodėl esame įpratę, kad mene eksploatuojamas tik moters kūnas, ar šis stereotipas mus vis dar tenkina – savo kūriniais klausia šis menininkas.
Nuogo vyro kūno temą yra žaismingai palietęs ir garsusis lietuvių grafikas Audrius Puipa (1960-1997). Jo kūrybai skirtame albume „Audrius Puipa: gyvenimo ir meno virtuozas“ rasime nuotrauką, kurioje menininkas įsiamžino nuogut nuogutėlis, pasisodinęs ant kelių mažytę savo dukrą. Tuo A. Puipa norėjo parodyti, kad visuomenės diktuojamos normos, motinystės stereotipai jam atrodo keisti, konservatyvūs, sustabarėję. Todėl menininkas sumanė pašlovinti tėvystę.
Apsisprendimas arba suvokimas, kad esi kitoks, kad tau nepakeliui su tradicine heteroseksualia visuomene, domina jauną fotomenininkę Akvilę Anglickaitę. Jos nuotraukose – paaugliai, svarstantys apie lyties pakeitimą. O menininkių grupė „Cooltūristės“ pasakoja apie skausmingą dramą – dviejų moterų meilę, kuri totalitarinėje sistemoje gręsia mirtimi. Videofilme „Veidrodis“ (2012) menininkės sujungia du veidrodinius atspindžius iš 1982 m. vengrų režisieriaus Karoly Makko filmo „Kitas žvilgsnis“. Šiame filme drąsios žurnalistės lesbietės vaidmenį atlikusi lenkų aktorė Jadwiga Jankowska apdovanota Auksine palmės šakele Kanų kino festivalyje.
Apie lyčių santykius ir skirtumus parodoje pasakoja ne tik fotografai, bet ir tapytojai. Jaunosios kartos dailininkas Adomas Danusevičius nuosekliai nagrinėja šią temą savo darbuose jau ne vienerius metus. Jo paveiksluose veikia vyrai – sportuoja, bendrauja, glamonėjasi. Ši tema lietuvių taptyboje yra nauja, beveik nepaliesta.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šiuolaikinio žmogaus jau niekuo nebegalima šokiruoti. Tačiau postsovietinių šalių, taip pat ir Lietuvos visuomenės situacija – kitokia. Ypač, jei keliami nepatogūs, neįprasti klausimai. Paroda „Nuo sutemų iki aušros“ verčia atverti, pamiršti užspaustas baimes.
Lemiamas žingsnis – garsiai jas įvardyti, parodyti, pavaizduoti. Paroda rodo, kad pirmieji šiuo nepatogiu keliu, aplenkdami politikus, įtakingas valdžios struktūras, žengia šiuolaikiniai menininkai.
