Savaitė sutelkė M. K. Čiurlionio palikimo saugotojus, propaguotojus bei tyrėjus iš Lietuvos bei užsienio šalių pasidalyti idėjomis bei naujienomis.
Muzikologas, Kauno technolologijos universiteto profesorius, katedros vedėjas D. Kučinskas šiemet į tradicinę studijų savaitės konferenciją „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“ atvyko su unikaliu leidiniu - beveik pusantro šimto puslapių knyga „M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių urtekstas“, išleista Japonijoje.
- Kuo šis leidinys svarbus čiurlionianai ir apskritai kultūrai? - paklausiau D. Kučinsko.
- Japonų leidykla išleido M.K.Čiurlionio fortepijoninių kūrinių pradinį tekstą, kuris parengtas pagal jo rankraščius. Čia nėra jokių redaktorių prierašų, papildymų ar nuorodų. Kūriniai pateikti taip, kaip užrašė pats autorius, o atlikėjui paliekama galimybė rasti sprendimą, kaip juos atlikti.
Tradicija leisti urtekstus atsirado XX a. pradžioje. Mat XIX a. pabaigoje buvo suklestėjęs improvizatorių, virtuozų kultas. Jie prikurdavo savo muzikos variantų nutoldami nuo pradinio teksto.
XX a. pradžioje susivokta, kad reikia pažiūrėti, kaip ir ką užrašė pats autorius. Tada visai kitaip išgirdome Johanną Sebastianą Bachą, klasikus, atėjo eilė ir M. K. Čiurlioniui.
- Negi iki šiol neturėjome autentiškų M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių tekstų?
- Publikuojami M. K. Čiurlionio muzikos kūriniai dažniausiai mus pasiekia perėję per redaktorių rankas. Leidinio tikslas ir paskirtis lemia redaktoriaus pasirenkamus kūrinių redagavimo principus. Dėl to per pastarąjį šimtmetį kai kurie M. K. Čiurlionio muzikos kūriniai sulaukė net iki dešimties skirtingų redakcijų.
- Nuo ko prasidėjo M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių leidyba?
- Patys pirmieji buvo išleisti dar M. K. Čiurlioniui gyvam esant. Tai buvo trys kūrinėliai Lenkijos žurnale „Meloman“. M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas Vytautas Landsbergis spėja, kad kompozitorius turėjo parengęs visiškai suredaguotą švarraštį.
Tačiau palyginus išleistus kūrinius su jų eskizais ir juodraščiais galima daryti prielaidą, kad žurnalo redaktorius taip pat pridėjo savo pirštą. Taigi jau pačiame pirmajame leidinyje yra nuorodų, kurių pats M. K. Čiurlionis nepažymėjo.
Po to 1925 metais kompozitorius Stasys Šimkus parengė septynis M. K. Čiurlionio kūrinių sąsiuvinius. Jis tarsi stengėsi „teisingai“ suprasti M. K. Čiurlionį, pridėjo dinamikos nuorodų, kai kuriuos kūrinius pats užbaigė, nes jie buvo neužbaigti.
Kitas svarbus redaktorius buvo Jadvyga Čiurlionytė, jauniausioji kompozitoriaus sesuo. Ji 1957 metais išleido vieną fundamentalių veikalų - kūrinius fortepijonui. Šis leidinys po poros dešimtmečių turėjo antrą laidą ir gyvuoja iki šių dienų.
Koks J. Čiurlionytės įnašas? Pirmiausia ji susistemino, sugrupavo kūrinius, sutvarkė muzikologiniu požiūriu.
1975 metais savo leidinius pradėjo leisti V.Landsbergis. Jis jau siekė autentiškumo - suredaguotame leidinyje aiškiai matome, kas parašyta autoriaus, kas ne.
Pavyzdžiui, ne autoriaus natos įrašytos smulkesniu šriftu, grafiškai pažymėti ir kiti redaktoriaus pataisymai. Tai iš karto padeda suvokti, kur M. K. Čiurlionio ranka, o kur - ne jo, į ką kreipti dėmesį, į ką - ne.
- Kaip jūs susidomėjote M. K. Čiurlionio rankraščiais?
- Esu baigęs fortepijoną Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Birutės Vainiūnaitės klasėje. Dar studijų metais nutariau išbandyti jėgas M. K. Čiurlionio pianistų konkurse. Pasiėmiau V. Landsbergio ir J. Čiurlionytės redaguotas natas ir pamačiau, kad jos labai skiriasi.
Nuvykau į M. K. Čiurlionio muziejų Kaune pažiūrėti, kaip kūriniai užrašyti paties autoriaus. Skyriaus vedėja man atnešė to paties kūrinio du skirtingus rankraščius.
Nuo to viskas ir prasidėjo - 1990-aisiais įsidarbinau M.K.Čiurlionio muziejuje ir išdirbau čia dešimt metų. Mano uždavinys buvo sutvarkyti muzikos fondą, paruošti katalogą, o šalia to ėmiausi savo iniciatyvos - parengti publikacijas tų kūrinių, kurie dar neišleisti.
Išleidau septynis sąsiuvinius Jono Petronio leidykloje. Ko gero, tai buvo vienintelė Lietuvoje privati muzikos leidykla, kuri specializavosi leisti M. K. Čiurlionį.
- Kaip sekėsi nagrinėti M. K. Čiurlionio rankraščius?
- Tai nebuvo lengva. Didžioji M. K. Čiurlionio kūrinių dalis yra neužbaigti, nesudėlioti į vientisą sistemą.
Rengiant kūrinį jo fragmentų buvo galima rasti skirtinguose rankraščiuose. Reikėjo juos surinkti, peržiūrėti, kas iš viso buvo užrašyta.
Rankraščius reikėjo iššifruoti, nes kai kurie užrašyti labai neaiškiai - pieštuku, nutrinant, perbraukiant, keliais variantais. Reikėjo apsispręsti, kuris tekstas pradinis, suformuoti jį kaip baigtinį ir paruošti redakciją.
Pirmieji mano leidiniai dar buvo priredaguoti, o paskui suvokiau, kad atėjo laikas leisti M.K.Čiurlionį taip, kaip jis rašė. Tos autentikos, nors ir netiesiogiai, pareikalavo ir M.K.Čiurlionio konkursas.
Jo rengėjai iki šiol turi problemą - iš kokių natų groti? Buvo priimtas kolegialus sprendimas groti iš vienos V.Landsbergio redakcijos, mat ir jo leidinių skirtingos laidos skiriasi.
- Ar bus galima remtis konkurse dabar išleistu pradiniu tekstu?
- Konkursas vadovaujasi savo sprendimu, bet siekant autentiškumo, manyčiau, reikėtų groti iš M. K. Čiurlionio natų pradinio teksto. Jis padeda muzikams tarsi nuvalyti kūrinius nuo redakcinių apnašų ir sugrįžti prie pirminės kompozitoriaus idėjos.
- Kaip M. K. Čiurlionio leidybos ėmėsi japonai?
- Kai kartu su vokiečių prodiuserio Ekharto Rahno vadovaujama kompanija „Celestial Harmonies“ išleidome visą fortepijoninę M. K. Čiurlionio kūrybą (pirmus tris kompaktinius diskus įgrojo vokiečių pianistas Nicolausas Lahusenas, o po jo mirties dar du - Rokas Zubovas - Red.) gavau laišką iš Japonijos.
Muzikologė Yumiko Nunokawa teiravosi, ar viename kūrinyje nepadaryta klaida. Pradėjome susirašinėti, o 2010 metais ji pati atvyko į Druskininkus skaityti pranešimo konferencijoje ir pasiūlė išleisti Japonijoje autentiškas M. K. Čiurlionio natas.
Žinoma, neprieštaravau, nes Lietuvoje nėra nei valstybinės muzikos kūrinių leidybos programos, nei leidyklos, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje, Vokietijoje ar kitose šalyse.
Y. Nunokawa surado leidyklą „Prhythm“, kuri sutiko atlikti darbą savo lėšomis. Dabar turime pavyzdį, kaip reikia leisti natas: apskaičiuoti puslapių vertimus, parinkti popieriaus spalvą, leidinio formatą. Viskas atitinka pasaulio standartus.
Turime pirmąjį solidų M. K. Čiurlionio pradinių rankraščių leidinį, kuris pasklis po pasaulį.
- Jeigu pianistai pradės groti pagal šias natas, ar atpažinsime pamėgtus kūrinius?
- Grįžimas prie rankraščių griauna kai kurias nusistovėjusias tradicijas. Iš jų matyti, kad M. K. Čiurlionį per daug romantizavome. Išties jis yra modernistas, užčiuopęs ir įkūnijęs savo kūryboje XX a. pradžios ore jau sklandžiusias muzikines idėjas, kurias vėliau išplėtojo Naujosios Vienos mokyklos atstovai (Albanas Bergas, Arnoldas Schonbergas).
M. K. Čiurlionis yra kur kas grakštesnis, lengvesnis, subtilesnis nei atrodė iki šiol. Jau ankstyvojoje kūryboje jis tarsi grafikas labai subtiliai, kaip koks Wolfgangas Amadeus Mozartas, paišo savo muzikos kūrinius: kiekviena nata yra reikalinga, aukso vertės. Nieko nereikia pridėti, prirašyti - tereikia imti tai, kas jo sukurta.
O brandaus M. K. Čiurlionio nebeturėtume lyginti nei su Edvardu Griegu, nei juo labiau su Fryderyku Chopinu. Šio etapo muzikoje dar labiau išryškėja konstruktyvusis pradas: kiekvienas kūrinys - tarsi grafinė formulė. Jeigu ją atrandi, surandi sprendimą ir interpretuodamas.
Ar lietuviams tikrai rūpi M. K. Čiurlionis?
Užsieniečiai vis nušluosto lietuviams nosį parodydami, kaip reikia saugoti M. K. Čiurlionio palikimą.
Prieš trejus metus pirmieji reikšmingiausią muzikinį kompozitoriaus palikimą - fortepijoninę kūrybą - įamžino vokiečiai. Beveik 20 metų prodiuserio E. Rahno iniciatyva, talkinant Bavarijos ir Brėmeno radijams, buvo leidžiamas penkių kompaktinių diskų rinkinys „Visi M. K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui“.
Dabar pirmieji japonai savo lėšomis išleido autentiškų kompozitoriaus rankraščių rinkinį.
Tuo tarpu lietuviai per daugiau kaip 40 metų nesugebėjo išleisti naujos kompozitoriaus kūrinių bibliografijos, dar ilgiau laukia M.K.Čiurlionio laiškų leidimas.
Konferencijoje „M. K. Čiurlionis ir pasaulis“ kalbėta apie būtinybę steigti M. K. Čiurlionio institutą, kuris visokeriopai tyrinėtų genijaus kūrybą, kauptų jo archyvą, kurtų čiulionistikos strategiją. Tačiau prieš 18 metų Lietuvoje jau bandyta įkurti tokį institutą. Deja, pritrūko noro ir entuziazmo.
