„Juk geriau, kad susibūrėme bendrai nuotraukai studijoje, negu būtume visi šįvakar atėję į galeriją“, - juokavo fotomenininkas.
Pasak M. Požerskytės, šie vyrai - tarsi keturi lietuvių fotografijos muškietininkai. Už jų pečių - ištisa lietuvių fotografijos epocha, vadinama tyrinėtojų humanistine, nes menininkų fotoobjektyvų taikiklyje visuomet buvo žmogus.
Žinoma, žmogų kiekvienas ketverto atstovas regi skirtingai. Tai atskleidžia grupinis fotoportretas, kuriame fotografai įsiamžino su garsiausiais savo kūriniais.
A. Sutkaus rankose - aklo pionieriaus atvaizdas, dažnai vadinamas liūdna komunizmo ikona. Sukurtas 1962 metais darbas sukrečia ir šiandien.
R. Rakauskas laiko fotografiją, kurioje įamžintas vaikas tarp žydinčių kaimo sodų. Ši nuotrauka atspindi garsiausio jo ciklo „Žydėjimas“ nuotaikas. Tai - pilnakraujo, dabar jau beveik išnykusio lietuviško kaimo gyvenimo vaizdai, kartais nuspalvinti ilgesiu ir melancholija.
Po humanistų kartos lietuvių fotografija stipriai keitėsi. Fotomenininkai ėmė fiksuoti banalią kasdienybę. Tačiau jauniausiojo ketvertuko nario R. Požerskio kūryba liudija, kad humanistinė fotografija aktuali ir šiandien.
Jis savo fotoserijoje „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“ papasakojo apie mažiausio Lietuvos žmogaus Alfonso iš Šiaudvyčių kasdienybę ir buitį, apgaubtą vidinio sielos švytėjimo.
Tuo tarpu A. Macijauskas užfiksavo tikrovę su neslepiama ironija ir sarkazmu.
Pardoksalu, kad menininkai, suformavę lietuviškąją fotografijos mokyklą, mažiausiai rūpinosi savo atvaizdais. Tad M. Požerskytės kartu įamžintus fotografus galima vadinti istorine nuotrauka.
Menininkė studijoje „Pix“ grandus įamžino ne tik su geriausiais jų darbais, bet ir laikančius savo jaunystės fotoportretus.
M. Požerskytė - vieno iš ketveriukės R.Požerskio dukra.
„Pažįstu šiuos vyrus nuo vaikystės - tai tėvo draugai ir bendražygiai. Kiekvieną jų galėčiau pavadinti dėde. Tačiau sukviesti jų nebūčiau pasiryžusi. Tėvas paskatino surengti šią fotosesiją“, - pasakojo Monika.
