Pasak Vykinto, projektą inicijavęs Zalcburgo fondas nevaržė kūrėjų konkrečiais reikalavimais – jie esą bet kuriuo atveju būtų pasmerkti žlugti, nes muzika – ne taikomasis menas.
Dailės kūrinių įkvėptos pasaulinės premjeros skambės „Mozarteum“ fondo didžiojoje salėje, atliekamos Berlyno filharmonijos simfoninio orkestro muzikantų ansamblio „Scharoun“ ir dainininkų Mojcos Erdmann bei Matthiaso Goerne‘s. Kūrinius diriguos vienas žymiausių savo kartos kompozitorių, vienos premjerų autorius Matthiasas Pintscheris.
- Ar pavyko užmegzti dialogą su dailės kūrinio autoriumi? – paklausiau V.Baltako.
- Man teko labai įdomi užduotis – interpretuoti austrės Brigitte Kowanz instaliaciją, sukurtą Zalcburgo valstybiniam tiltui („Staatsbruecke“). Tas tiltas jungia senamiestį su naujesne miesto dalimi, yra apsuptas Zalcburgo architektūros lobių ir abejotinos vertės kūrinių, kičo.
Mane įkvėpė ir B.Kowanz kūrinio aplinka, ir pats tilto fenomenas: ši nejudanti konstrukcija kartu yra galingas judėjimo traukos centras. Tiltais plaukia istorija. Be viso kito, Zalcburgo valstybinį tiltą pastatė karo belaisviai per Antrąjį pasaulinį karą.
Visa tai – miesto kontrastai, spindesys ir praeities slogutis - kėlė daug minčių ir asociacijų. Jos tapo atspirties tašku kuriant kompoziciją. Iš esmės aš ir B.Kowanz tarsi interpretuojame tą pačią temą, tik man dar teko įtraukti į akiratį ir šios menininkės vizijas.
Turbūt visiems dvylikai kompozitorių projektas pateiks staigmenų. Suskrisime į Zalcburgą tik koncerto dieną, o „Scharoun“ repeticijos vyksta Berlyne.
Išvakarėse žadu ten nukeliauti savo iniciatyva, kad galėčiau prireikus ką nors pataisyti. Dar neteko dalyvauti savo kūrinio premjeroje, jo neparepetavus su atlikėjais.
- Ar nekeista, kad klasikinės muzikos legendos Herberto von Karajano įkurtame festivalyje, kuris gyvuoja 93 metus, skamba ir šių dienų muzika?
- Joks rimtas festivalis negali ignoruoti dabarties meno, o Austrija yra vienas svarbiausių šiuolaikinės muzikos kraštų.
Man atrodo, kad takoskyra tarp klasikos ir dabar kuriamos muzikos apskritai mažėja. Nauji kūriniai įsitvirtina ne tik šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Jų jau negali negroti kolektyvai.
- Prieš kelerius metus įsitraukėte į šiuolaikinės muzikos gyvenimą Lietuvoje. Kaip nuteikia jo atmosfera?
- Savo mažame krašte turime labai daug kompozitorių ir aukšto lygio muzikantų, o Vilniuje – ir pakankamai publikos, kuri domisi šiuolaikine muzika. Žinoma, kad ji taptų koncertų kasdienybe, dar reikia padirbėti.
Lietuvos kolektyvų repertuare beveik nėra XX amžiaus antros pusės svarbiausių asmenybių kūrinių. Spragos susidarė dėl to, kad pažintis su įdomiais šiuolaikinės muzikos reiškiniais anksčiau dažniausiai baigdavosi vienkartinėmis programomis šiuolaikinei kūrybai skirtuose festivaliuose. Tai palieka antspaudą: man susidarė įspūdis, kad jauniausia kompozitorių karta nelabai suvokia istorinį muzikos tęstinumą.
Pamažu stengiamės pildyti pažinimo spragas su mano įkurtu Lietuvos ansamblių tinklu. Jau pristatėme Lietuvoje Luciano Berio, Gerhardo Staeblerio negirdėtų kūrinių, Broniaus Kutavičiaus naujausios muzikos programas. Dabar rengsime M.Pintcherio ir Wolfgango Rihmo muzikinius portretus, retai atliekamų XX a. antros pusės lietuvių kompozitorių programą. Planuose - Mauricio Kagelio, György Ligeti, Pierre’o Boulezo kūryba, taip pat ieškome galimybių naujai pažvelgti į lietuvių muziką.
- Seniai sulaukėte pripažinimo Vakaruose, bet Lietuvoje jūsų muziką girdime retai. Kodėl?
- Nežinau, iš kur atsirado tas atotrūkis. Formaliai esu dalyvavęs „Gaidos“ festivalyje – čia skambėjo mano opera „Cantio“ ir dar keli kūriniai, pristačiau savo kūrybos ir Klaipėdos festivalyje „Permainų muzika“. Be to, kūrinį man buvo užsakęs Vilniaus festivalis, o “Sugrįžimų” festivalis surengė mano pirmą autorinį koncertą Lietuvoje. Žinoma, būtų malonu sulaukti dažnesnių kvietimų.
Kita vertus, nereikia norėti, kad visi pamiltų Baltaką. Stengiuosi matyti teigiamus dalykus. Dirbu su tais, kurie to nori ir tai vertina. Tokių žmonių Lietuvoje yra pakankamai.
- Daugiau kaip du dešimtmečius praleidęs Vakaruose nesijaučiate atskilęs nuo lietuvių muzikos kamieno?
- Lietuvoje mane kartais pavadina vokiečių kompozitoriumi, vokiškosios mokyklos atstovu. Tačiau Vokietijoje daug kam atrodo, kad mano muzika skamba labai lietuviškai.
Tas dėliojimas į lentynėles yra slidus. Tarkime, Igoris Stravinskis net nesistengė apeliuoti į savo rusiškas šaknis – jis sėmėsi idėjų įvairiausiose mokyklose, išbandė moderniausias technikas, bet nesurasi rusiškesnio kompozitoriaus už jį.
Arba Piotras Čaikovskis buvo visiškas kosmopolitas, bet nuo savo amžininko Johanneso Brahmso, naudojusio tą pačią techniką, instrumentuotę, skyrėsi kaip diena nuo nakties. P.Čaikovskis skamba kaip tikras rusas.
Sakyčiau, Lietuvoje dažnai lietuviškumas suprantamas primityviai. Jei jau esi lietuvis, būtinai turi naudoti sutartines, būti minimalistas, rašyti labai ilgus kūrinius, dievinti tylą. Man kelia juoką tokie stereotipai.
- Esate gerai susipažinęs su lietuvių muzika?
- Klausausi jos, kiek galiu. Džiaugiuosi, kad tikrai gerai pažįstu lietuvių muzikos grandų kūrybą. Be to, domiuosi, ką ir kaip rašo jaunimas. Visko negali žinoti būdamas toli, bet šiais laikais įmanoma gauti bet kokių įrašų.
- Ar lieka laiko dirigento profesijai?
- Šiais metais teko susitelkti į muzikos kūrybą, nes užgriuvo daug užsakymų. Ilgai dirbau prie operos „Cantio“ naujos versijos, kurią pristatėme su Lietuvos ansamblių tinklo muzikantais ir užsienio solistais Berlyno „Konzerthaus“ salėje. Parašiau naują kūrinį orkestrui.
Dabar kuriu miniatiūrą smuikui solo Belgijos festivaliui, laukia kvintetas Londonui ir styginių kvartetas Briuseliui.
Kaip dirigentas aš dažnai dirbu su belgų šiuolaikinės muzikos ansambliais „Het Collectief“, „Hermes“, „Champ d'Action“. Lapkritį grįšiu į Lietuvą koncertuoti su Lietuvos ansamblių tinklu ir Šv.Kristoforo kameriniu orkestru.
Įsitraukė į veiklą Lietuvoje
V.Baltakas - Vakaruose bene labiausiai pripažintas dabarties lietuvių kompozitorius. Jo muzika, atliekama geriausių Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Olandijos, Belgijos ir kitų šalių kolektyvų, skamba svarbiausiuose Europos šiuolaikinės muzikos festivaliuose.
2003 m. V.Baltako kūryba buvo įvertinta tarptautiniu C.Abbado prizu, 2007 m. – E.von Siemenso muzikos fondo premija. Kompozitoriaus interesams atstovauja viena solidžiausių Europos leidyklų „Universal Edition“, globojanti tokias įžymybes kaip A.Paertas, P.Boulezas, W.Rihmas.
Į Vakarus išvykęs prieš daugiau kaip 20 metų Vykintas gimtinėje didesnio dėmesio sulaukė tik 2008-aisiais per Lietuvoje vykusias Pasaulio muzikos dienas, kurioms jo kūrinius atrinko tarptautiniai autoritetai. O pirmąjį V.Baltako autorinį koncertą Lietuvoje 2012 m. surengė Muzikų rėmimo fondas.
2009 m. V.Baltakas subūrė lietuvių muzikantus į Lietuvos ansamblių tinklą, kurio tikslas - populiarinti naująją lietuvių kompozitorių muziką svetur ir kasmet Lietuvos auditorijai pristatyti įdomiausias užsienio moderniosios muzikos kryptis, ugdyti savus šios muzikos atlikėjus ir įtraukti juos į tarptautinę veiklą.
