„Keičiantis kartoms kažkas natūraliai užsimiršta, senoje vietoje atsiranda nauji miesto ženklai. Ir kiekvienas jų atstovauja savo laikui“, – svarstė knygos „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorė menotyrininkė 26 metų Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.
Knyga bus kišeninio formato, skirta kiekvienam, kas mėgsta pasivaikščioti ir nori atrasti ką nors nauja. Kitaip sakant, pasivaikščioti su tikslu.
Knygoje yra septyni maršrutai, į kuriuos patenka 109 senamiestyje ir centre esančios skulptūros. Atskirame sąraše pateikiamos 40 esančių toliau nuo centro, miegamuosiuose rajonuose.
Taip pat nurodyti Vilniuje ir jo apylinkėse esantys skulptūrų parkai ir sodai.
„Ši knyga – tai kultūrinis gidas, ne enciklopedija ar tiriamoji studija, todėl tų, kurie ir taip viską žino, ji nenustebins naujais faktais ar interpretacijomis“, – pasakojo J.Marcišauskytė-Jurašienė.
Dabar savotiška įdomybe tapo skulptoriaus Gedimino Karaliaus fontanas Nepriklausomybės aikštėje.
Piramidės formos objektas, harmoningai įlietas tarp stalinistinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir socialistinio modernizmo stiliaus Seimo rūmų, kadaise simbolizavo vandenį, žemę ir gyvybę, nuskaidrino politinį šios erdvės charakterį egzistencinėmis idėjomis. Sąjūdžio metu prie fontano purkštukų žmonės rišo trispalves.
O prie Nacionalinio operos ir baleto teatro rymo melancholiška vyro su fraku figūra. Tai žymaus operos solisto Kipro Petrausko paminklas, kurio autorius – Gediminas Jokūbonis.
K.Petrausko vardas šiandien gal daug kam nieko nesako, tačiau tarpukariu netgi buvo gaminamas tualetinis muilas, pavadintas „Kipras Petrauskas“.
– Kas paskatino imtis būtent tokios knygos? – pasiteiravo „Sostinė“ „Vilniaus skulptūrų kelio“ autorės.
– Knygos idėjos autorė yra Modernaus meno centro direktorė Danguolė Butkienė. Savo „sąskaitoje“ ji turi jau gražią kolekciją sumanymų: ji sugalvojo Literatų gatvės projektą, įtikino leistis atsiminimų keliu žymų eseistą, poetą ir dailės kritiką Alfonsą Andriuškevičių.
Mintis išleisti leidinį apie Vilniaus skulptūras jai kilo susimąsčius, kad labai nedaug žinoma apie Vilniaus skulptūras.
Daug diskutuojama apie viešosiose erdvėse stovinčių skulptūrų paskirtį, meniškumą, kičą, tačiau nėra jokio išsamaus skulptūrų sąrašo, o ką jau kalbėti apie edukacinį, paprastiems miestiečiams prieinamą leidinį.
„Vilniaus skulptūrų kelias“ – viena iš Modernaus meno centro misiją atspindinčių knygų.
Tiesa, nuo to laiko, kai įgyvendinti idėją buvo pasiūlyta man, pradinis įsivaizdavimas stipriai pasikeitė.
Iš pradžių tai turėjo būti panašiau į pratybas su keliais maršrutais, vėliau apetitas vis augo ir norėjosi didesnės apimties: pridėjau daugiau skulptūrų, atsirado kitoks požiūris.
– Ar ilgus dešimtmečius Vilniuje esančios skulptūros yra svarbesnės už tas, kurios mieste atsirado per pastarąjį dešimtmetį arba atsiras netolimoje ateityje?
– Apie skulptūrų ar paminklų vertingumą, kuris dažnai tapatinamas su aktualumu, visada sudėtinga kalbėti. Juk verčių gali būti pačių įvairiausių – tai reliatyvi sąvoka.
Dar daugiau niuansų atsiranda, kai kalbame apie konkrečių skulptūrų vertę įvairioms bendruomenėms, tautinėms mažumoms, kovotojams už laisvę, tremtiniams ir t.t.
Tuomet pirmoje vietoje atsiduria ne meninė kūrinio vertė, bet paminklu įprasminama žinia, kiek jis atspindi įdvasintus patriotinius, religinius ar kitus poreikius.
Retam lietuviui ką nors reiškia skverelyje prie Halės turgaus atsiradęs paminklas ukrainiečių kilmės rašytojui Tarasui Ševčenkai, tačiau Lietuvoje gyvenančiai ukrainiečių bendruomenei jis svarbus.
Dažniausiai paminklo vertę išgrynina laikas.
Keičiantis kartoms kažkas natūraliai užsimiršta, o seno vietoje atsiranda nauji miesto ženklai. Kiekvienas jų atstovauja savo laikui. Kas galėtų ryžtis spręsti, kurios skulptūros vertingesnės – XX ar XXI amžiaus?
– Kokiais šaltiniais rėmėtės aprašydama skulptūras: istorikų pasakojimais, knygomis?
– Šaltiniai buvo labai įvairūs – ir skulptorių monografijos, ir straipsniai spaudoje, ir gyvi atsiminimai.
Sunkumų kėlė išsibarstę duomenys apie skulptūras. Iš Vilniaus savivaldybės gautas įregistruotų objektų sąrašas pasirodė esąs neišsamus, vis atsirasdavo naujų objektų, kurie būdavo be jokių informacinių lentelių, nuorodų.
Bet didžiausia bėda buvo pasirinkti tinkamiausią požiūrio kampą, nes apie skulptūras galima rašyti visaip: koncentruotis į skulptoriaus kūrybą arba nusišalinus nuo jos – tik į pavaizduotą siužetą ar įamžintą asmenį.
– Kurios knygoje aprašytos skulptūros jums pačiai įdomiausios?
– Kad ir skulptūra „Elektra“, stovinti ant dabartinio Energetikos ir technikos muziejaus bokštelio. Ar dažnas pastebi, kad moteriškei po kojomis parkritęs vyras su gęstančiu deglu rankoje?
Ši skulptūra pastatyta dar 1904 m., kai dujinį apšvietimą keitė elektra. O triumfuojanti moteris simbolizuoja elektros pergalę prieš dujinį apšvietimą. Sovietmečiu ši skulptūra kažkodėl buvo sunaikinta ir tik 1994 m. ją atkūrė skulptorius Petras Mazūras.
Kitą įdomią skulptūrą rastume Konstitucijos prospekte, prie „Best Western“ viešbučio restorano. Nuo 1978 m. čia stovi pušų gožiama Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Mindaugo Navako skulptūra „Fantastinis žvėris“.
Ji vaizduoja mitologinę būtybę grifoną, kurios galinę kūno dalį sudaro liūtas, o priekinę – grifas. Šį motyvą autorius nusižiūrėjo iš Aušros vartų dekoro, kur pavaizduoti Vytį nešantys grifonai.
Iš Aušros vartų pasiskolindamas grifono motyvą M.Navakas mėgino sukurti simbolinę paralelę tarp senamiesčio ir sparčiai besikeičiančios dešiniosios Neries krantinės. Bet nei tada, nei dabar šios skulptūros prasmė nebuvo visiems žinoma.
Istorinės ir archeologinės vertės objektas – pagonybės laikus menantis Ragučio akmuo su dubeniu – stovi pačioje senamiesčio širdyje, Pilies gatvės turgavietėje, priešais Latako gatvę.
Ant „Grand Duke Palace“ pastato fasado viršaus Gedimino pr. 20 puikuojasi šv.Jurgis.
Tokio paties siužeto betoninė skulptūra šioje vietoje buvo daugiau nei prieš šimtą metų.
Šis pastatas tuomet buvo žinomas kaip „St.George“ (šv.Jurgio) viešbutis. Pagal tuometį politinį kontekstą, šv.Jurgis simbolizavo Rusijos imperijos galią. 1944 m. kilus gaisrui skulptūra smarkiai apdegė, todėl buvo nuimta.
2005 m. ją atkūrė skulptorius Kęstutis Balčiūnas.
Tai, kas padaryta su Seimo fontanu – jis išmontuotas be autoriaus sutikimo ir aptrauktas drobe su žemėlapiais, – rodo šių dienų situaciją ir požiūrį į meną bei autorių, o kartu ir pačią šalį.
Žargono kalba šį atvejį būtų galima vadinti absoliučiu „pasitrolinimu“. Tikiuosi, ši klaida bus ištaisyta.
Smagesnis pavyzdys – iki mūsų dienų išlikusi Juozapo Balzukevičiaus šv.Hiacinto, arba šv.Jackaus, skulptūra ant koplytėlės J.Basanavičiaus ir Jovaro gatvių sankirtoje. Ši skulptūra mena laikus, kai Vilnius dar neturėjo gynybinės sienos.
