Sostinės Prospekto galerijoje surengtoje fotografijų parodoje „Nuo fado iki...” galima pamatyti naujausius Nacionalinės premijos laureato fotomenininko A.Aleksandravičiaus darbus, rašo „Lietuvos rytas“.
Parodą sudaro dvi dalys. Vienoje – akimirkos iš viešnagės Porto mieste. Ten surengti parodą jį pakvietė Vilniaus meno mugėje „ArtVilnius” dalyvavusi solidi Portugalijos galerija.
Antrojoje dalyje – žinomų Lietuvos menininkų portretų kolekcija. Keletą metų fotografavęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis ir Žemaitijos kraštovaizdžius 52 metų fotografas sugrįžo prie jį išgarsinusio portreto žanro.
– Po pirmųjų portretų parodų pagarsėjote kaip teroristas, verčiantis žinomus menininkus daryti keisčiausius triukus – pasilypėti ant stalo, slėptis laiptų šešėliuose.
Šioje parodoje jūsų herojai lyg ir labiau atsipalaidavę. Gal jų taip nebekankinate?
– Savo arsenale turiu įvairių gudrybių. Tiesa, pastaruoju metu daugiau kalbu, o režisuoju – mažiau. Visada sakau, kad portretistas turi būti plepus, bet ne plepys. Ne sykį teko girdėti, kaip fotografai paprašo: atrodyk protingas arba apsimesk protingu.
Man tai – nesąmonė.
Aš žmogui pasiūlau kokį nors žaidimą. Pavyzdžiui, sugalvoti vieną klausimą Šventajai Dvasiai, jei ji netikėtai nusileistų iš dangaus. Duodu penkias minutes ir neprašau to ištarti garsiai.
Įdomu, kad į daugelį tokių klausimų, kuriuos esu sugalvojęs, aš ir pats dažniausiai neturiu atsakymo.
Bet žinau, kad toks triukas puikiai veikia – visi susimąsto.
– Vis dažniau pabrėžiate, kad ieškote herojų tikrumo. Ar iš tiesų verta taip stengtis, kad jie atsipalaiduotų, nevaidintų?
– Kai pradėjau fotografuoti, man buvo svarbiausia sukurti simbolį, alegoriją. Įgyvendinti savo viziją. O dabar siekiu, kad žmogus nejaustų fotografo, tarsi atsitiktinai būtų pagautas toje vietoje. Tai daug įdomiau, nes galima pamatyti tikrąjį žmogaus veidą.
Neseniai visą savaitę fotografavau rašytojas. Paprašydavau įsivaizduoti, ką galėtų parašyti apie kėdę, musę ar kokį negyvą balandį. Kai žmogus pradeda galvoti, jis nebejaučia fotografo.
Dažnai prieš objektyvą žmonės tiesiog sustingsta.
Jei išsigąstų – būtų galima užfiksuoti tą išgąstį, bet jie būna tarsi besieliai, užsidarę kažkokiame futliare.
– Parodos pavadinime minimas fadas – iš Portugalijos kilęs muzikos žanras. Tas melancholiškas dainas apie nelaimingą meilę ir ilgesį dažniausiai dainuoja moterys. Tačiau ir šioje parodoje, ir jūsų albumuose – labai mažai moterų portretų. Kodėl?
– Jei kalbame apie meno ar mokslo elitą, pačią viršūnėlę, tai moterų jame, deja, nėra ypač daug. Lietuvoje gal tik moterų rašytojų pastaruoju metu atsirado daugiau. Fotografuodamas dailininkus lankiausi ir pas Rūtą Katiliūtę, ir pas Dalią Kasčiūnaitę.
Tačiau iškilių dailininkių – irgi nedaug.
Jei paklausytume žymiausių Lietuvos ir Europos tapytojų, jie sako, kad moteris apskritai negali būti gera tapytoja.
Man tai skamba kiek neskaniai, bet taip yra. Dažniausiai motyvuojama tuo, kad moterų smegenų pusrutuliai dirba visai kitaip nei vyrų.
– Argi jums pačiam moteris fotografuoti nėra gerokai smagiau nei vyrus?
– Man daug smagiau bendrauti su moterimis nei jas fotografuoti. Pasakysiu – kodėl.
Moteris visuomet nori būti graži, ateina pasislėpusi po makiažu, apdarais.
Nesvarbu amžius, visada jaudinasi, kad kuo geriau atrodytų. Net žino, iš kurios pusės ją reikėtų fotografuoti. Tik kai jau būna daugiau nei 75-eri, tai pasako, kad, vaikeli, bet kaip bus gerai.
Kartais paskambini, terminai spaudžia, o moteris tau aiškina, kad šiandien niekaip negali, nes reikia galvą išsiplauti. Tuomet tik pajuokauju, kad mano fotoaparatas utėlių nefotografuoja.
Vyrui – nesvarbu. Jis gali būti prasigėręs, pasišiaušęs ar susivėlęs. Ir vis tiek normaliai jaučiasi, priima save tokį, koks yra.
– Ar dažnai menininkės būna nepatenkintos jūsų sukurtais portretais?
– Jei menkiausia detalė nepatinka, moterys tuoj skambina ir prašo, kad nedėčiau tos nuotraukos į knygą. Tuomet aš – jau ne aš, ne menininkas. Nesu savo fotografijos šeimininkas. Man dėl to dažnai labai apmaudu.
Juo labiau kad neretai ir pačiam norisi joms pataikauti.
Todėl kartais tyčia vengiu tokių portretų, jei tik yra galimybė išvengti. Jei moters portretą padaryčiau tokį raukšlėtą kaip tapytojo Mindaugo Skudučio šioje parodoje, turbūt nebegalėčiau gatvėje pasirodyti.
Tiesa, rašytojas šį kartą buvo gana lengva fotografuoti. Jos tiesiog numojo ranka – nesvarbu.
Turbūt nė viena net nesidažė, specialiai nesipuošė. Man tai patiko. Su rašytojais visada lengviausia dirbti. O aktoriai tuoj svarsto, kokį herojų jiems suvaidinti prieš objektyvą.
– Ką sunkiausia fotografuoti? Menininkus, sportininkus, ryškias žvaigždes ar tik kylančias žvaigždutes? O gal politikus?
– Sunkiausia fotografuoti tuos, kurie nesupranta, jog fotografas irgi yra menininkas. Turbūt sudėtingiausia dirbti su sportininkais. Rengdamas albumą apie Žemaitiją norėjau nufotografuoti vieną žinomą sportininką.
Kai jo telefoną turintys mano bičiuliai jam paskambino, jis labai nustebo. Kam dar reikia fotografuoti? Jis turįs daugybę nuotraukų, tegu ateina ir pasirenka. Toks supratimas.
O politikus vos kelis kartus esu fotografavęs. Man tai neįdomu.
Kitas dalykas – prezidentai ar karaliai. Žmonės, kurie išlieka istorijoje. Teko fotografuoti Nyderlandų karalienę Beatrix, prezidentus Algirdą Brazauską ir Valdą Adamkų.
– Tačiau turbūt nė vienas fotografas neišsiverčia be privačių užsakymų. Ar galima sakyti, kad esate brangus fotografas?
– Taip. Juk dirbu ne tik Lietuvoje ar Rusijoje, bet kas porą metų nuvažiuoju ir pas prancūzus. Užsako fotografijų gimtadienio ar kokia kita proga. Man tai įdomu, nes dažniausiai tenka fotografuoti labai žinomus asmenis.
Pavyzdžiui, rusai vieną kartą užsakė nufotografuoti Ettore Messiną – turbūt patį geriausią visų laikų Italijos krepšinio trenerį. Buvau pas jį namie, treniruotėse, restorane. Su šeima, su vaikais. Visą dieną. Ir dar pusę kitos. Padariau albumą.
– Ar jums fotografavimo procesas kada nors buvo įdomesnis nei sukurtas rezultatas?
– Dažnai procesas būna įdomesnis. Pavyzdžiui, kai fotografavau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis, būdavo, išlipu iš automobilio ir net kvapą užgniaužia nuo prieš akis atsivėrusio vaizdo. Emocijos – neapsakomos.
O kai fotografuoju žmones – atvirkščiai. Įdomesnis ne procesas, o tai, ką sugebėjau padaryti.
Dirbdamas galvoji apie daugybę smulkmenų – kaip išvengti blikų, ar ne pernelyg balti herojaus marškiniai. Nieko baisiau nėra už dainininką su mikrofonu, nes visą laiką lauki tos akimirkos, kai mikrofonas nebeužstos pusės jo veido.
– Šioje parodoje yra fotografija, kurioje poetas Edmondas Kelmickas laiko lempą, apšviečiančią kolekcininką Edmundą Armošką.
Ar jūs visuomet stengiatės sukurti kuo originalesnį apšvietimą?
– Jau metus ar pusantrų naudoju tokį apšvietimą, koks yra.
Pas E.Armošką atvažiavome vakare, kai buvo tamsu. Paprašiau, kad Edmondas man padėtų, nes nebuvo kur tos lempos pastatyti.
Šiaip jau stengiuosi, kad viskas būtų autentiška. Užtenka, kad savo kalbomis – klausimais, replikomis – surežisuoju situaciją. Lempa ar žvakė – natūralūs dalykai, visai kas kita – studijinis apšvietimas.
Nėra blogos šviesos, yra tik tavo požiūris į ją. Jei degtukas dega – jau yra šviesa, jau gali fotografuoti. Lieka tik techninė problema – fotografuoti nuo stovo ar nuo lentynos. Jei lauke pernelyg ryški saulė, gali pridengti ją paklode. Neturi paklodės? Baltinius pasikabink ant vienos rankos, o kita fotografuok.
Ši nuotrauka man pasirodė įdomi, nes gerų portretų pasitaiko dažniau negu vykusių kelių žmonių fotografijų.
Pavyzdžiui, esu užfiksavęs, kaip grafikas Petras Repšys su poetu Sigitu Geda šeria šunis.
Kuo daugiau nuotraukoje žmonių, tuo sunkiau padaryti gerą darbą. Vienas suvaidina, kitas užsimerkia, sunku suvaldyti situaciją. Bet kai pavyksta – labai įdomu. Pats numeti baltą pirštinę ir pats ją pakeli. Dvikova su pačiu savimi.
Buvo ir šokėjas, ir laikrodininkas
A.Aleksandravičius gimė 1960 m. lapkričio 2 d. Klaipėdoje žemaičių šeimoje. Būdamas mažas stebėdavosi, kad per jo gimtadienį tiek daug žvakučių dega kapinėse. O užaugęs pastebėjo, kad per Vėlines jam ypač sekasi fotografuoti.
Nuo 9 metų A.Aleksandravičius šoko liaudies ir pramoginius šokius, o nuo šešiolikos užsiėmė lengvąja atletika. 1979 m. su pagyrimu baigė laikrodininkų mokyklą. 1984–1991 m. dirbo kultūrizmo treneriu Panevėžyje, 1986 m. treniravo Lietuvos jaunimo rinktinę.
1988 m. pradėjo menininko karjerą – sukūrė fotografijų ciklą „Kultūrizmas” ir įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. 1994 m. Panevėžyje įkūrė Algimanto galeriją, kuri gyvavo iki 1999 m. Be parodų, joje rengė poezijos ir muzikos vakarus.
Lietuvoje ir užsienyje yra surengęs daugiau nei 90 personalinių parodų. Išleido 14 fotoalbumų, kuriuose įamžino ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Ukrainos elitą, taip pat LDK kultūrinį paveldą.
A.Aleksandravičius – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. 2003 m. konkurse „Fuji Euro Press Photo” pripažintas geriausiu Europos fotoportreto meistru, o 2011 ir 2013 m. konkursuose „Baltic Photo Contest” jo darbai pelnė pirmąsias vietas portreto ir vaikų portreto kategorijose.
