Vertinga ir labai prancūziška
Paklaustas, kodėl Lietuvoje nuspręsta pristatyti būtent A.Watteau (1684- 1721) kūrybą, parodos kuratorius Pascalis Torresas sakė, kad pirmoje Luvro parodoje mūsų šalyje norėjosi parodyti tai, kas ne tik turėtų didelę meninę vertę, bet ir būtų išskirtinai prancūziška. Todėl ir pasirinktas A.Watteau - vienas įdomiausių ir subtiliausių Prancūzijos dailininkų.
„Po puikios Ermitažo graviūrų parodos, pernai pristatytos Vilniuje, jūsų Dailės muziejus tikėjosi ne mažiau įspūdingos ir vertingos parodos ir iš Luvro. A.Watteau paroda akcentuoja knygų svarbą, o kartu ir meno bei ištikimos draugystės reikšmę mūsų gyvenime“, - pakomentavo muziejaus sprendimą P.Torresas.
Jis pasakojo, kad kai A.Watteau mirė gana staigiai ir netikėtai, jo geriausias draugas Jeanas de Juliennas darė viską, kad dailininko talentas būtų deramai įvertintas. Jis sumanė tapytojo kūrybą pristatyti visoje Prancūzijoje ir už jos ribų.
Tačiau A.Watteau dirbtuvėje po mirties liko tik piešiniai. Dauguma tapybos darbų jau buvo privačiose kolekcijose. O ir didžiuosius jo tapybos darbus, kurie kabėjo akademijoje ar karalių rūmuose, galėjo pamatyti tik rinktinė publika.
Unikali autoriaus graviūra
J.de Juliennas nusprendė, kad patogiausia draugo kūrybą būtų paskleisti knygose. Tarp 1724 ir 1735 m. pagal A.Watteau tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų. XVIII a. pabaigoje jau ne vienas dailininkas minėjo A.Watteau darbus tarp savo įkvėpimo šaltinių.
Parodos „Antoine'as Watteau ir prancūzų graviūros menas“ šerdis - keturi XVIII a. A.Watteau graviūrų albumai, leidžiantys suprasti, kokiu pavidalu šio menininko kūryba pasklido po pasaulį.
Šiandien jų išlikę labai nedaug, nes meno prekeiviai dažniausiai tiesiog išpjaudavo iš albumo pirkėjams patikusias graviūras ir parduodavo jas kaip atskirus paveikslus.
Parodoje Vilniuje eksponuojama per 90 graviūrų, žymiausių XVIII a. Prancūzijos graverių sukurtų pagal A.Watteau piešinius ir tapybą. Didžioji jų dalis atrinkta iš beveik 40 tūkst. grafikos kūrinių kolekcijos, 1935 metais barono Edmond'o de Rothschildo dovanotos Luvrui.
Išskirtinę vietą ekspozicijoje užima graviūra, kurią savo rankomis išraižė ir atspaudė pats A.Watteau. Šiandien žinoma tik kelios dešimtys išlikusių originalių šio menininko graviūrų.
Parodą galima pamatyti ir dar kelis neįkainojamus originalus - tai A.Watteau piešiniai ir tapybos darbas „Besimaudanti Diana“.
Muziejininkų žiniomis, A.Watteau darbų nėra nei Lietuvos muziejuose, nei privačiose kolekcijose. Tik kelios kopijos saugomos Kauno M.K.Čiurlionio muziejuje, kolekcininko Mykolo Žilinsko dovanotame rinkinyje.
Transporto ieškojo Helsinkyje
Vilniuje planuota parodyti du prancūzų menininko tapybos kūrinius, tačiau atsižvelgę į prieš keletą amžių nutapyto darbo būklę antrosios drobės į kelionę neišleido Luvro restauratoriai.
Dėl tokių vertybių gabenimui keliamų ypač aukštų reikalavimų vienu metu net buvo suabejota, ar iš viso pavyks Luvro parodą surengti Lietuvoje. Muziejininkus jau antrą kartą išgelbėjo Krašto apsaugos ministerija. Prieš ketverius metus karinių oro pajėgų lėktuvu iš Tbilisio į Vilnių atskraidinusi garsiausio Gruzijos tapytojo Niko Pirosmanio kūrinius, šį kartą ji saugiai pargabeno ir Luvro šedevrus.
Lapkritį pasibaigus parodai unikalių vertybių rinkinys tuo pačiu lėktuvu sugrįš į Prancūzijos sostinę.
Meno šedevrų kelionėms keliami reikalavimai apsunkino ir paveikslų kelią Lietuvoje. Tokiems kūriniams gabenti pritaikyto transporto iš pradžių nesisekė rasti nė vienoje Baltijos šalyje.
Svarstyta galimybė jį atsigabenti iš Helsinkio. Tačiau to neprireikė, nes paaiškėjo, kad tokias paslaugas jau gali pasiūlyti ir viena Lietuvos logistikos kompanija.
Mat iš oro uosto į muziejų parodos eksponatai turėjo būti gabenami specialiu transportu su patikimu užraktu, apsauga nuo vibracijos ir ypač geru mikroklimato kontrolės įrenginiu.
Be to, šalia vairuotojo turėjo būti vieta eksponatus lydinčiam Luvro darbuotojui. Šios parodos kuratorius P.Torresas didžiulės vertės siuntą lydėjo nuo pat Luvro iki Lietuvos dailės muziejaus - ir lėktuve, ir automobilyje.
Ypač mėgo tapyti šventes
Prancūzų tapytojas, graveris ir puikus piešėjas meistras Antoine'as Watteau gimė Prancūzijos šiaurėje, netoli sienos su Flandrija, stogdengio šeimoje.
Šiek tiek pasimokęs pas vietos tapytoją A. Geriną, pradedantysis dailininkas iškeliavo į Paryžių. Patekęs pas L.Metayerą, kopijavo jo dirbtuvėje paveikslėlius, tapytus pagal žanrinę olandų ir flamandų tradiciją.
Apie 1705 m. A.Watteau pradėjo dirbti pas teatro dekoratorių ir tapytoją C.Gillot (1673-1722).
1708 m. A.Watteau įstojo į žinomo interjerų dekoratoriaus ir tapytojo C.Audrano III (1658-1734) studiją. Čia jis sėmėsi patirties studijuodamas ornamentus, kurdamas naujus jų pavyzdžius ir sieninių tapybos kompozicijų eskizus.
1712 m. A.Watteau tapo Karališkosios tapybos ir skulptūros akademijos nariu.
Maždaug tuo pat metu menininko gyvenime prasidėjo tikros brandos metas. Jis dirbo intensyviai ir greitai, tapė vis naujus savo pamėgtų švenčių vaizdus, teatro siužetus, portretus, įsijautusius į vaidmenis aktorius. Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu A.Watteau sukūrė keletą paveikslų, kurie vainikavo jo kūrybą.
Po A.Watteau mirties 1721 metais jo draugai įamžino jo kūrybą graviūrų pavidalu. Tarp 1724 ir 1735 m. dailininko draugo bei globėjo J.de Julienno iniciatyva pagal A.Watteau tapybos darbus ir piešinius buvo sukurta šeši šimtai estampų. Būtent graviūros padarė šį prancūzų menininką labai populiarų ir mėgstamą visoje Europoje.
Parodos „Antoine'as Watteau ir prancūzų graviūros menas“ atidarymas rugsėjo 6 d. 18 val. 30 min. Vilniaus paveikslų galerijoje (Chodkevičių rūmuose).
