Tikroviškai atrodantys, drabužiais aprengti manekenai – tai rugsėjo 6–8 dienomis sostinėje vykstančio festivalio „Vilnius Street Art” renginio dalis.
„Gatvės menas turi stebinti, o kartais net šokiruoti”, – įsitikinęs 43 metų amerikietis Markas Jenkinsas. Lietuvoje šiuo metu viešintis pasaulinio garso menininkas – vienas laukiamiausių festivalio svečių.
Drauge su kolege ir gyvenimo drauge Sandra Fernandez jis Vilniuje patupdė penkias skulptūras. Viena jų įsitaisė ant Šiuolaikinio meno centro. Kur bus kitos keturios, kol kas neatskleidžiama – tai savotiška staigmena, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".
Tikroviškos M.Jenkinso skulptūros stebina ne vieną praeivį. Nuo stogo bandanti nušokti mergina, vandenyje žemyn galva plūduriuojantis vyras, galvą į skylę sienoje įkišęs ir įstrigęs vaikas – tai tik dalis socialinių jo eksperimentų.
– Jūs daug keliaujate, dalyvaujate įvairiuose meno festivaliuose, kuriate skulptūras skirtingose pasaulio šalyse nuo Maskvos iki Rio de Žaneiro. Kaip atsidūrėte Lietuvoje? – pasiteiravau M.Jenkinso ir S.Fernandez.
Markas: Mėgstame lankytis ten, kur dar nebuvome. Net turime žemėlapį, kuriame dėliojame taškelius prie šalių ir miestų.
Kartais draugai teiraujasi, kodėl keliaujame į nedideles šalis. O mums įdomu. Atsakau juokaudamas, kad reikia pasidėti pliusiuką.
– Papasakokite plačiau apie Vilniuje kuriamo kūrinio idėją. Ar jis turės pavadinimą?
Sandra: Pavadinimai nereikalingi. Kiekvieno žmogaus galvoje jie skamba kitaip, todėl paliekame vietos interpretacijai.
Markas: Stengiamės apie tai negalvoti. Šios skulptūros – vandens paukščiai. Jie nori ir skristi, ir plaukti, tačiau negali, nes neturi nei rankų, nei kojų. Nepaisant to, jie gyvena, yra kupini optimizmo.
Juk kiekvienas mūsų gali pakliūti į avariją, susirgti vėžiu, galūnes gali tekti amputuoti.
Tikimės, kad skulptūros privers susimąstyti, labiau pasirūpinti vieniems kitais.
– Kokios lietuvių reakcijos tikitės?
Markas: Kai kuri, negalvoji, ką kas pamanys. Tačiau manau, kad kai kurie praeiviai gali supainioti skulptūras su tikrais žmonėmis ir bandyti suteikti pagalbą, gal net pridėti rankas ar net sparnus.
Tačiau gali atsirasti ir tokių, kurie skulptūras užkliudys, pasišaipys, gal net įspirs.
– Jūsų archyve galima rasti įvairiausių darbų. Kaip atsirenkate, ką kokiame mieste eksponuoti?
Markas: Kurdami nežiūrime į miestą, nesitaikome prie jo kultūros, tradicijų, nesistengiame įtikti jo gyventojams. Meno idėjos kyla stebint architektūrą.
Vaikštome po miestą, stebime pastatus ir staiga suprantame, ar dera kokia nors sumanyta idėja, ar ne. Siekiame sukurti netikėtumą. Menas turi šokiruoti.
– Bet jūsų kūrinys bus ant Šiuolaikinio meno centro stogo. Ar jums yra svarbus pastato vaidmuo, jo istorija?
Sandra: Džiaugiamės, kad mums buvo suteikta galimybė kurti kūrybiškoje erdvėje. Tačiau to per daug nesureikšminame. Daug svarbiau, kad pati vieta būtų matoma, kad skulptūros kristų praeiviams į akis.
Markas: Mane labai įkvėpė užrašas ant pastato sienos. „Kiekvienas žmogus yra menininkas bet tik menininkai tai žino.” (Juokiasi.)
– Markai, kai bandėme jus nufotografuoti, sakėte, kad nemėgstate šypsotis. Ar iš tiesų niekuomet nesišypsote?
– Šypsausi retai. Nemėgstu fotografuotis. Juokauti man patinka, tačiau esu juodojo humoro mėgėjas. Jį supranta ne visi.
– Tam tikrus juokelius turbūt perkeliate į savo darbus?
Sandra: Iš dalies. Tačiau juodasis humoras labai skiriasi nuo prastų ir nevykusių juokelių. Mėgstame ir juokinti, ir gąsdinti žmones.
Kai kurie mus su Marku vadina šlykščiais ir išprotėjusiais, bet jie nėra teisūs. Tai, ką kuriame, nėra šlykštu.
Markas: Jeigu valgyčiau vištienos kotletukus ant stalo pasidėjęs nukirstą vištos galvą, tai būtų šlykštu. Tačiau mes to nedarome. Turime vieną tikslą – sujudinti žmonių emocijas.
– Akivaizdu, kad jums netrūksta originalių idėjų. Iš kur semiatės įkvėpimo?
Markas: Mane įkvepia aplinka. Knygos, filmai, muzika – tai, be abejo, formuoja asmenybės mąstyseną, tačiau stengiuosi perdėtai nesidomėti kitų kūrėjų darbais. Manau, kad tie, kurie laikosi įsikibę kokių nors konkrečių menininkų, nesąmoningai perima jų braižą. Labiau mėgstu kurti pats.
– Jūsų kuriamame gatvės mene dominuoja skulptūra. Kodėl ją taip mėgstate?
Markas: Man patinka erdviškumas. Patinka, kai daiktai turi formą – taip galima sukurti tikrovės įspūdį. Skulptūra, kaip meno rūšis, turi įdomią savybę – prišlieta prie architektūros jis gali pakeisti urbanistinį peizažą. Tai mane labai žavi.
– Turėjote kelias dienas pasigrožėti Vilniumi, aplankėte artimiausias apylinkes. Kas paliko didžiausią įspūdį?
Sandra:
Buvome Trakuose. Tarp ežerų saloje esanti pilis paliko didžiulį įspūdį.Markas:
Man patiko Vilniaus senamiestis: jaukus, judrus, pilnas žmonių. Kiek nustebino tai, kad gatvėse sutikome itin daug vyresnio amžiaus turistų. Jeigu turėsime galimybę – mielai čia sugrįšime.
