Geri cirko žmonių prietarai
Savo jurtą ant pievelės ties Maironio ir Malūnų gatvėmis prancūzai jau buvo pastatę, repetavo, ruošėsi visus keturis vakarus rodyti spektaklį „Gyvenimų traukiniai“. Ir vietoj arenos – ligoninė, o vietoj „Gyvenimų traukinių“ praėjusį ketvirtadienį – cirko studentų iš Olandijos ir Belgijos improvizacijų kaleidoskopas. Vietoj meistrų – narsi ir išradinga cirko ateitis. Tokia buvo aštuntą kartą vykusio Naujojo cirko savaitgalio pradžia.
Cirke įprasta, kad nepavykusį triuką artistas kartoja, kol pasiseka. O publika stebi jo judesius užgniaužusi kvapą, kone melsdamasi. Ir kai pavyksta, artistas apdovanojamas tokiais aplodismentais, lyg tas triukas būtų ne vien jo, bet visų žiūrovų komandinė pergalė.
Tokių situacijų per praėjusias keturias dienas buvo, nes cirkas – tiek tradicinis, tiek šiuolaikiškas – be jų nepsieina. Tad ir prancūzai iš „Cirque Plein d‘Air“ pernelyg nenusiminė: vaidinimas dėl traumos neparodytas – vadinasi, tai ženklas, kad į Vilnių jie sugrįš.
Keliaujančios kamerinės trupės „Cirque Plein d‘Air“ trys artistai pasirodo ir dideliuose festivaliuose, ir atokiausiose Prancūzijos vietose. Savo jurtą jie pasistato miestelių aikštėse, o gyvena furgonėlyje, kuriuo važinėja. Verta jų sulaukti, nes, kaip sakė Naujojo cirko savaitgalio rengėjas, „Menų spaustuvės“ direktorius Audronis Imbrasas, „Cirque Plein d‘Air“ yra „Prancūzijos regioninės kultūros politikos atspindys“. Jeigu regioninė kultūros politika veikia, vadinasi, ne miestelių ir kaimų gyventojai kartą per kelerius metus autobusais vežami į Paryžių pažiūrėti gero meno, bet geras menas nuolat keliauja po šalį, idant žmonės galėtų matyti kultūrą ten, kur gyvena.
Štai tokio reiškinio šiemet nepamatėme. Sakykime, tai šiek tiek iškreipė Naujojo cirko savaitgalio dramaturgiją, kurios schema būtų buvusi maždaug tokia: kuklūs meistrai įžangai – jaunieji turiniui ir fonui – garsūs meistrai kulminacijai ir finalui. Vyravo jaunieji, ir tai šaunu.
Arenos viltys ir prieskoniai
Kai kurie šiemet matyti vaidinimai turbūt pradingtų, rodomi po vieną toje pačioje „Menų spaustuvėje“ ar kur nors mieste, o Naujojo cirko savaitgalis surenka į juos į krūvą ir parodo bendrą vaizdą.
Ne pirmi metai „Menų spaustuvė“ per cirko savaitgalį įtikina, kad ir Lietuvoje toks menas kuriamas. Pernai – žongliruotojo Manto Markevičiaus eskizas „Nėra laiko“, šiemet – asociacijos „Teatronas“ ir studijos „Ugnies ratas“ iš Kauno mįslingas spektaklis „Maja“, režisuotas Gildo Aleksos.
Per „Mają“ scena buvo pilna gabių, gražių žmonių ir jų teikiamų vilčių. „Teatrono“ ir „Ugnies rato“ kūryba, akivaizdu, turi poetinę kilmę. Ten tokia galybė paslėptų prasmių, kad gėrėtis galėjai paprastesniais dalykais – žongliruotojų, akrobatų plastika. O ta scena, kur personažai perduoda vieni kitiems popieriaus lapus – ar ne linkėjimai Oskaros Koršunovo „Meistrui ir Margaritai“?
Suomių trupė „Clunker Circus“ su savo spektakliu “Pūkuotų kauliukų cirkas“ pasirodė „Menų spaustuvės“ kieme. Trys akrobatai traukė buities rakandus iš senos mašinos. Pūkuotų kauliukų ten nebuvo. Net vientiso spektaklio nebuvo, o tai būdinga naujojo cirko kūrėjams. Bet matėme įspūdingus balansavimo triukus su kastuvais, vienaračiais ir ant lyno, laikomo pačių artistų. Juos režisavo meistras Maksimas Komaras, pažįstamas iš ankstesnių cirko savaitgalių.
Suomių pasirodymas tiko Naujojo cirko savaitgaliui kaip prieskonis, bet ne reiškinys, dėl kurio vertėtų viską mesti ir lėkti į „Menų spaustuvę“. Bet jeigu nebūtų tokių prieskonių kaip „Pūkuotų kauliukų cirkas“ ir tokios gausybės gražių vilčių kaip „Maja“, kieno gi fone ryškėtų tie reiškiniai?
Jauniausių artistų burtai
Su būsimaisiais cirko profesionalais, studijuojančiais Olandijoje ir Belgijoje, buvo ypač įdomu susipažinti – nuo pat pirmos dienos, kai jaunieji pasirodė pievelėje ties tiltu į Užupį ir prancūzų jurtoje.
Jie mezga kontaktą su žiūrovais iškart. Žongliruotojas, akrobatas mato, kam jis vaidins. Net kai artistas tik pereina per pievą ir pasižiūri į savo publiką, jau matai personažą. Improvizacijos jurtoje įrodė, kokia svarbi šitam menui aplinka ir atmosfera, kai žiūrovai sėdi ratu, visai čia pat, o cirko artistų kuriamas stebuklas vis stiebiasi aukštyn.
„Menų spaustuvėje“ savo etiudus parodė keturiolika įvairiataučių artistų, susivienijusių į trupę „CirqueGebouw“ ir atvežtų čia Monikos Neverauskaitės, kuri studijuoja cirko meną Roterdame. Vieni studentai žavėjo technika, kiti – dar ir santykiu su žiūrovais, o tie santykiai – savotiški burtai, ir kažin ar tai išmokstama, jei neturi.
Nuo pirmos dienos daugiausia simpatijų nuskynė sąmojingų akrobatų „Trio Satchok“ ir jų žavesio viršūnė – artistė Galatee Auzanneau. Nieko sau: būti patrauklia išdykusia komike, kuri karstosi dviejų partnerių kūnais ir yra jų sukiojama, siūbuojama, mėtoma aukštyn, žemyn. O ji reaguoja, lyg paprasčiausias išdaigas krėstų. „Trio Satchok“ vyrai bei jų moteris nuožmiai laipiojo vienas per kitą, tampėsi ir mušėsi, t.y. įrodinėjo vieni kitiems, kas čia svarbesnis.
Dueto „Circus Katoen“ etiudas su didele pagalve taip pat kupinas moters bei vyro ginčų ir peštynių. Tai buvo tarytum įžanga į komiškai brutalų lyčių bendravimą, kuris grakščiai skleidėsi „Gandini Juggling“ spektaklyje.
Šokio žingsniu – per santykių skeveldras
Devyni artistai muzikaliai žongliravo obuoliais. Bet tai tik techninė informacija apie jų spektaklį „Dūžiai“. Personažai žongliravo partnerių emocijomis, visa trupė – žiūrovų reakcijomis. Kiekvieną epizodą jie kūrė pagal senas dainas, bet atrodė, kad tos dainos parašytos specialiai jų etiudams.
Devyni artistai – devyni charakteriai, sukurti minimaliomis priemonėmis ir... nepaisant žongliravimo. Tie obuoliai skraidė lyg tarp kitko. Ten buvo svarbiau, kaip žmonės elgiasi su žmonėmis. Jie mandagiai ir net maloniai šypsosi, ritmingai žingsniuoja, o elgiasi niekšiškai: moterį traktuoja kaip patrauklų arba nepatrauklų daiktą, silpnesnį nuskriaudžia, juodesnį atstumia, sėkmingai veikiančiam trukdo. Sakytum, „Gandini Juggling“ per savo „Dūžius“ sušoka ir sužongliruoja bjauriausius žmonijos pasireiškimus. Lyg niekur nieko.
Galima „Dūžius“ pasižiūrėti vien kaip gražų ir linksmą pramoginį reginį, niekas nedraudžia. Kostiumuotų klounų šou, ir to pakanka. Bet mandagiąsias šypsenas ir ritmingą šokio žingsnį ima keisti atviras agresyvumas, keturi servizai, skirti maloniam arbatos gėrimui, ima skraidyti ir dužti, obuoliai virsta įtūžio įrankiais, o scena – mūšio lauku, nusėtu skeveldromis. Jie sudaužė savo harmoningą pasaulį? Nieko baisaus. Jie vėl nutaiso mandagiąsias šypsenas, rankose skraido likę sveiki obuoliai, o žingsnis vėl ritmingas, nors ir per skeveldras. Tokia kaukė, nepaisant ką tik įvykusio susiskaldymo, apsidaužymo.
Tas smagus šokio žingsnis ir išliks atminty kaip kaukė, po kuria – ačiū „Gandini Juggling“ – jau žinome, koks grožis. O obuoliai primins Naująjį cirko savaitgalį – ne tik karališką finalą, bet ir pradžią, kai cirko studentai mokė atidarymo žiūrovus žongliruoti. Obuoliais, ne kuo kitu.
