„Paskutinė atostogų diena”, „Gražuolė”, „Velnio nuotaka”, „Riešutų duona” – vien šių filmų pavadinimų pakanka, kad atmintyje iškiltų ištisas A.Žebriūno sukurtas kino pasaulis. Trapus tiesos ir grožio ieškotojų, ištikimybės vertintojų pasaulis.
2010-ųjų vasarą, artėjant režisieriaus 80-mečiui, pradėjome pokalbius, kurie tarsi neturėjo pabaigos. Šiuose pokalbiuose A.Žebriūnas buvo reiklus, negailestingai geliantis, ironiškas ir saviironiškas.
Tikiuosi, kad mūsų pokalbių fragmentai primins šį unikalų kino menininką.
Apie žmoniškumo saugojimą
„Kai sukome „Paskutinę atostogų dieną”, žinojau, kad tai bus iššūkis egzistuojančiai moralės normų skalei, – tuomet kalbėjo A.Žebriūnas. – Visuose filmuose priešinausi toms netikroms vertybėms, kurios buvo primestos.
Tai viena pagrindinių mano kūrybos nuostatų. Bet „Paskutinėje atostogų dienoje” ryškiausiai ignoravau to meto normas ir pasiūliau kitas vertybes.
Kalbu apie žmoniškumo saugojimą ir kartu tobulėjimą. Apie natūralias ir gamtos, ir Dievo padiktuotas vertybes. Palengvini sau gyvenimą, kai jomis pagrįsta tavo pasaulėžiūra, tavo ryšiai su žmonėmis.
Tada plečiasi akiratis, ieškai žinių apie tai, ieškai tokių meno kūrinių. Žmoniškumui ir tobulėjimui reikia dvasios peno, pažinimo.
Ši nuostata visą laiką gyva, nepaisant jokių politinių permainų. Ji egzistuoja, nesikeičia ir konfliktuoja su esama padėtimi bet kokiu laiku.
Jei ištveri, apgini savo moralines vertybes, kai tave spaudžia ar niekina, tada esi tam tikras disidentas. Bet ne politinis.
Pasipriešinimas irgi turi atspalvių. Čia labiau dvasios pasaulis, ryšys su visata, gamtos nuostatomis. Tam reikia pastangų, kurios reikalauja ir kančių.
Negaliu pamiršti savo tėvo, kuris atkentėjo Sibirą, bet nieko nepasakojo. Tėvas filosofavo, prašė atsiųsti knygų. Su juo grįžusiu būdavo sunku kalbėti, nes aš buvau nepasiruošęs, o jis – šitaip pasikaustęs.
Tėvas samprotavo apie laisvę. Ir iš viso apie žmogaus būseną. Kad žmogaus kančia nenueina veltui. Jeigu žmogus neišgyvena kančios, jis visatai nelabai reikalingas.
Tėvas sakydavo: ta kančia padeda arba visatos racionalumui palaikyti, arba iracionalumui.
Čia aš tik bendrais bruožais, primityviai papasakojau. Tėvas išgyveno tokį pragarą, o jo mąstymo eiga, kad ir kokia ji būtų – tiksli ar naivi – vis dėlto buvo velniškai tikra.
Tik konkrečiomis sąlygomis atsiranda filosofinių apmąstymų apie būtį. Jų negalima sunaikinti, pašiepti todėl, kad jie yra labai tikri. Niekas negali sunaikinti to tikrumo.”
Apie menininko originalumą
„Man labai svarbu, kas tu buvai, iš kur tu kilęs, ką tu veikei, ką garbinai. Ir visiems turbūt svarbu savos šaknys, ne vien tėvų, bet ir tautos. Pasąmonėje tie archetipai.
Mes turime tūkstančių metų archetipų dalelytes savyje – moralės, mąstymo... Įsivaizduoji, koks sandėlis yra žmogus! Menininkams tai yra turtas. Kai kurie tą savo sandėlį sugeba praverti. Tuo ir skiriasi, man atrodo, menininkai nuo nemenininkų arba prijaučiančių.
Tikras menininkas kažkokiu būdu atveria tą sandėlį. Ir, žinoma, labai sunkiai.
Kiekvienas turi savo sandėliuką. Nėra jis bendras ir vienodas. Čia ir slypi menininko originalumas. Tai ir svarbiausia – ar menininko kūryba pirmapradė, ar jis kopijuoja ką nors, ar lenda į kitų atvertus sandėlius ir čiulpia kaip erkė svetimus turtelius.
Vienintelis tai suformulavęs „Estetikoje” yra Vosylius Sezemanas, kuris čia, Vilniuje, dėstė estetiką. Jo mintis – kad meno vertybė glūdi tavo pirmapradiškume.
Matai, jei aš būčiau ypatingai pirmapradis, gal aš galėčiau įeiti į tam tikrą lašelytį, į kultūros istoriją. Bet aš nelabai taip jaučiuosi. Aš iš dalies prisilietęs esu.”
Apie patarimus ir įtampą
„Aš mėgstu savarankiškus, nepritampančius žmones. Ir mielai jiems patariu, kai ateina konsultuotis. Bet amžinai ateina, kai per vėlu.
Vieni bijo, kad reikės mokėti pinigus. Tai čia jaunieji, nes aš esu perspėjęs: jokiu būdu neneškit vyno butelio man čia, jei norite konsultacijos.
O kiti tiesiog bijo, kad sudirbsiu, ir reikės rašyti iš naujo. O ką – tikisi, kad gal kaip nors prašoksim, nes jie žino mano kategoriškumą, jeigu kas, taip ir sakau: blogai. O jeigu gerai – sakau, kad gerai. Tai štai nenori šito, nenori įtampos. Nenori.
Aš įtampą jaučiau. Aš norėjau padaryt gerą darbą. O kaip be įtampos? Kas čia man davė tokių talentų, kad be jokios įtampos atsirastų kūriniai. Dirbti reikėjo, galvoti.”
Apie šaukštą konjako
„Kai mano kūryba buvo įvertinta ne tik Auksine gerve, bet ir Nacionaline premija, skambino iš visokių laikraščių. Paskambina ir atrodo, kad didžiausią laimę man daro. Per visą gyvenimą aš tiek esu prikalbėjęs, kad neturiu jokio saviraiškos noro.
O tos damos, kur skambino, kalbėjo su manim kaip su kokiu jaunikliu. Jokios pagarbos, jokio, pavyzdžiui, klausimo „Kaip jūs jaučiatės?”. Vieną sykį aš ir paklausiau: „Kaip jūs jaučiatės po pokalbio su manim?”
Kokios buvo mano emocijos, kai apdovanojo Nacionaline premija? Dvasia mano buvo sujudinta, nes labai ramiai egzistuoju jau kelinti metai.
Pradėjau truputį geriau apie save galvoti – kad gal tikrai gyvenime esu ką nors nuveikęs ir gal man nereikėtų liūdnai iškeliaut kaip tam orkestrui.
Tai mane truputį nuteikė optimistiškai ir aš kuriam laikui tuos dūdų garsus užmiršau. Ir netgi suformulavau, kaip aš jaučiuosi pelnęs Nacionalinę premiją: kaip archeologinė iškasena, kurią kažkas rado, nuvalė, kažkas pastebėjo, pasakė, kad gražu. Ir apdovanojo.
Esu daug kartų apdovanotas įvairiomis premijomis, bet Nacionalinė – ypatinga. Ji pratęsė mano egzistenciją.
Bet ta proga negalėjau puikiausio prancūziško konjako palaižyti. Anksčiau būdavo žinoma, ką daryti ir kaip džiaugtis. Viskas būdavo aišku. O dabar net problemos nėra todėl, kad negali. Net nesvarstai. Tai kas lieka? Lieka tik tokie malonūs atsidūsėjimai.
Gydytojai sako: „Išgerk šaukštą konjako. Kasdien po šaukštą.” Jie kažkodėl šaukštais matuoja!”
Apie geriausias idėjas
„Nežinau, ką tu sugalvojai apie mane. Rašyti? Spektaklį statyti? Aš kalbu apie visumą mūsų, nes tų apžvalginių interviu forma tokia plokščia. Metraštis. Baisiai neįdomu.
Man aštuoniasdešimt metų, kodėl turiu pasiduoti šitiems primityviems dalykams? Aš pradedu ginti savo interesus ir ilginti savo gyvenimą, o ne trumpinti. Kiekviena diena man svarbi.
Aš esu paradoksų mėgėjas. Studentams sakydavau: „Parodykite man dviejų siekiamybių kovą.” Kiekviename žmoguje – angelas ir šėtonas. Aš tobulėju ir mano šėtonas tobulėja. Aš noriu apsivalyti, o jis man neleidžia.
Ir tokios mintys persekioja, kai pradedi galvoti apie savo kūrybą: et, pavyzdžiui, kiek kartų aš nužudžiau savo filmuose žmogų? Ir kokių pasekmių turėjo šitas vaidmuo? Kas tokią genialią mintį gali sugalvoti? Tiktai Žebriūnas.
Ne kiekviename filme aš žudžiau, bet dešimt susidarys. Čia ne skaičiaus reikalas. Čia idėja. Konfliktas.
Viena iš galimybių paradokso pagrindu kalbėti apie savo kūrybą. Ypač šiais laikais, kai žmogaus gyvybė yra grybo verta. Ir kaip galima žaisti su tuo ir uždirbti pinigų. Nušovus žmogų. Tokie yra aštuoniasdešimtmečio kino režisieriaus pamąstymai.”
Ieškojo nepramintų kelių
A.Žebriūnas gimė 1930 m. rugpjūčio 8 d. Kaune. 1955 m. Dailės institute įgijo architekto profesiją, tačiau dirbti nuėjo į kino studiją – iš pradžių dailininko padėjėju, vėliau dailininku.
Kaip režisierius A.Žebriūnas debiutavo kino novele „Paskutinis šūvis” filme „Gyvieji didvyriai” (1960).
Vaidybinio kino meistras A.Žebriūnas yra sukūręs ir dokumentinį filmą „Juodoji procesija” apie religinį fanatizmą bei muzikinį filmą „Miške” pagal M.K.Čiurlionio simfoninę poemą.
Vienas garsiausių A.Žebriūno filmų – „Paskutinė atostogų diena” (1964). Už jį režisierius pelnė Sidabrinių burių prizą Lokarno kino festivalyje (1965), premiją VI Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje Taline, Didįjį prizą Kanų jaunimo filmų festivalyje (1966).
Pats A.Žebriūnas labiausiai vertino savo filmą „Gražuolė” ir jo mažąją aktorę I.Mickytę. Režisierius ir jo aktorė apdovanoti IV kino festivalyje Minske (1970).
A.Žebriūno „Paskutinis šūvis” – lietuvių poetinio kino pradžia. Komedijos atsiradimas Lietuvos kine irgi susijęs su A.Žebriūno kūryba. Vienas linksmiausių lietuviškų filmų – serialas vaikams „Seklio Kalio nuotykiai”. 1974 m. sukūrė pirmąjį lietuvių kino miuziklą „Velnio nuotaka”. Įdomūs ir kiti jo filmai – „Riešutų duona”, „Mažasis princas”, „Kelionė į rojų”, serialas „Turtuolis, vargšas”.
2010 m. už viso gyvenimo nuopelnus A.Žebriūnas apdovanotas Auksine gerve, 2011 m. jo kūryba įvertinta Nacionaline premija.
