„Šokis yra būsena, energijų, emocijų pasidalinimas“, - šypteli D.Petkūnaitė ir prisipažįsta, kad šokio per visą savo gyvenimą bandė atsisakyti net keletą kartų. Tačiau, kaip jau supratote, jos pastangos nuėjo veltui.
– Kaip susidomėjote šiuolaikiniu šokiu? - paklausiau choreografės.
– Dar būdama maža Kauno muzikiniame teatre lankiau baleto pamokas, svajojau būti balerina, bet dėl sveikatos problemų teko nutraukti pamokas. Paskui mokiausi J.Naujalio muzikos mokykloje, po to – Kauno dailės gimnazijoje.
Pradėjau puoselėti svajones tapti meno kritike, todėl baigusi mokyklą stojau į Vilniaus dailės akademiją (VDA), tapybos specialybę. Tačiau kažkas netikėtai šovė man galvon ir vietoj VDA nuėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rengtus šiuolaikinio šokio stojamuosius. Nemaniau, kad įstosiu, bet pasisekė.
– Niekada nesigailėjote dėl savo veiklos pasirinkimo?
– Ne, nesigailėjau. Žinoma, buvo visko, bet visai įdomiai gyvenu.
Studijų laikais beveik visi derinome mokslus ir darbą. Buvo labai sunku, buvo ir bado savaičių, bet viskas praėjo. Dabar dauguma kursiokų emigravo ar pakeitė specialybes, tik keli savo gyvenimą tebesieja su šokiu. Bet aš niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo ir dėkoju Dievui už šią suteiktą galimybę.
- Jūs ir pati emigravote. Kodėl?
Iš pradžių ketinau išvažiuoti į Prancūziją vasarai. Tačiau nutiko taip, kad atsidūriau Tenerifėje. Emigravau kaip ir visi dėl tos pačios priežasties – nepavyko pragyventi Lietuvoje.
Tuoj bus du metai kaip gyvenu Tenerifėje. Dirbti tenka sunkiai, bet geras oras ir vandenynas kompensuoja rutiną. Be to, seniai svajojau išmokti ispanų kalbą. Dabar tai ir padariau. Liko dar kelios svajonės: premjera Lietuvoje ir šokių studija Tenerifėje.
- Papasakokite apie savo naująjį spektaklį „Tylintis Dievas arba silencio“.
- Spektaklyje nagrinėjama tyla. Tiksliau, ta akimirka, kai bliūkšta viltys, ateina naujas suvokimas. Šis spektaklis apie tylą prieš gimimą. Kol kas per daug nenoriu pasakoti.
„Tylinčio Dievo arba silencio“ eskizėlį jau parodžiau Tenerifėje, o premjerą svajoju pristatyti Lietuvoje dar ateinančių metų gegužę. Kadangi beveik visi šokėjai gyvena ne Lietuvoje, tad kol kas sunku pasakyti, ar pavyks tai padaryti. Belieka laikyti kumščius, kad viskas pasisektų.
– Kaip laviruojate tarp troškimo įtikti publikai ir savo sumanymų?
– Nelaviruoju. Darau tai, kas man patinka ir reikalinga idėjos atskleidimui. Niekada nesistengiau įtikti publikai.
Jei choreografui ir šokėjams pavyko pasiekti žiūrovą, vadinasi viskas buvo gerai. Nesvarbu, žiūrovas buvo sužavėtas ar išėjo piktas.
– Kas jus įkvepia kurti?
– Aš nuolat stebiu žmones, analizuoju jų poelgius. Motyvacija kurti niekada nedingsta, nes didžiąją laiko dalį aš dirbu bare, o šokis lieka tik papildoma veikla, hobiu.
Dabar gyvenu puikioje saloje, dirbu bare, susipažįstu su įvairiausiais žmonėmis iš įvairiausių šalių, tad gaunu labai daug geros medžiagos spektaklių kūrimui. Tiesą sakant, buvau nusprendusi nebekurti. Bet nepraėjo nei pusmetis ir jau galva plyšta nuo minčių ir idėjų. Degu noru statyti, kurti, šokti! Menas nuostabus dalykas, žinoma, jis ir žudantis, bet man menas padeda išlikti žmogumi.
– Kokią reikšmę kūrybiniame gyvenime užima menas?
– Be galo didelę! Daug skaitau, daug žiūriu filmų ir spektaklių. Taip pat vis dar tapau.
Kuriant man labai padeda tai, kad mokiausi ir muzikos, ir dailės, ir šokio. Todėl man daug lengviau statyti spektaklį, nereikia pašalinių žmonių. Tiesa, dar neišmokau montuoti vaizdo ir garso medžiagų.
- Būna dienų, kai nesinori šokti? Jei taip, kaip pavyksta perlipti per save?
- Žinoma, kad būna kai nesinori nieko: sunku išlipti iš lovos, o apie repeticijas net pagalvoti nesinori. Tokią būseną aš vadinu kūrybine krize. Kaip kovoju su tuo? Ieškau įkvėpimo savais būdais.
Tačiau turiu pripažinti, kad tai nutinka retai. Dažniausiai papuolu į projektus, kur šokėjai pažįstami iki kaulų smegenų, tad ir laiką leisti ir dirbti dažniau būna gera ir norisi šokti.
