Anonsuotas siurprizas
Informuotieji galėjo tikėtis, kad bus budrūs teatro ir neteatro koridos žiūrovai. Ir skeptiškai prisiminti, kad panašių ambicijų neturi retas teatro kūrėjas štai jau visą amžių.
Neinformuotieji kaip visada tiesiog tikėjosi gerai praleisti vakarą. Negi nėra tokių, kurie eilėje prie bilietų tikrintojo spėlioja, ar Agamemnonas nėra indėnų karo vadas?
Po premjeros drąsiai galima teigti, kad tiek vieni, tiek kiti ir – svarbiausia! – spektaklio aktoriai susidūrė su tikrai neįprasta scenine tikrove. Joje laisvai galima paklysti, jei neprisiruoši atmesti įaugusių schemų.
Dar paaiškėjo, kad tas schemas sunkiai įveikia net labai stipri režisieriaus valia, išradingai sustygavusi erdvės, aktorių ir žiūrovų santykius.
Tragedija – per amžius
Spektaklio pagrindas – antikinė istorija apie tai, kaip karaliui Agamemnonui teko paaukoti – nužudyti – savo dukterį Ifigeniją. Kitaip dievai nesutiko pūsti vėjo, reikalingo karo laivų burėms.
Laivynas įstrigo Aulidėje, tėvas apgaule išsikvietė dukterį ir jos motiną Klitemnestrą į neva sutartas jungtuves su karo didvyriu Achilu. Klasta išaiškėjo, bet Ifigenija pati nusprendė pasiaukoti tėvynės ir šeimos labui.
K.Bogomolovas iš daugiažodės Euripido tragedijos kančių ir dvejonių tirštumo išskyrė esmę – per amžius tėvai žudo savo vaikus. Dėl principų ar tiesiog tuščių abstrakcijų. Žudo kardais arba žodžiais, akimirksniu ar visą gyvenimą.
Vaikai su tuo nuolankiai sutinka arba žudo patys. Abiem atvejais dėl to, kad juos visa tai užknisa.
Sceninės erdvės esme galima pavadinti ir dailininkės Larisos Lomakinos sukurtą kambarį – šiuolaikinės (ir amžinosios) Aulidės ženklą. Vietą, kurioje be vėjo, valios ir veiksmo įstrigo kartų kartos tėvų agamemnonų, motinų klitemnestrų, vaikų ifigenijų ir orestų.
Scena neapkrauta buitinėmis detalėmis. Kambaryje – tik „praktiškos spalvos“ kiliminė danga, stalas, kėdės, lentyna, televizorius, durys ir išėjimas į balkoną. Ši erdvė – kaip akivaras be spalvų ir vilties.
Veliūrinė sofa – tarsi inkaras, kapas ir altorius. Durys nors ir atsiveria, bet akivaizdu, kad išėjimas per balkoną ir žemyn dažnai tikresnis. Judesys ir garsas čia susigeria į sienų apmušalus, visos tragedijos lengvai išsiplauna ir pasimiršta dar greičiau nei nusivalo kraujo dėmė nuo kilimo.
Pauzių bedugnės ir duobės
K.Bogomolovas į pagrindinę istoriją įmontavo kitas – antkinės Hekabės ir jos duktės Poliksenos, taip pat bevardės šiuolaikinės šeimos – peripetijas.
Režisierius taip pat chuliganiškai pasielgė su veiksmo ir spektaklio laiku – tarsi sukarpė ir įvairiai dėliojo įvykius. O tarp šių atraižų paliko didžiulius tarpus – begalines, bedugnes pauzes, kurias jau teko išgyventi ne Ifigenijai ar Agamemnonui, o žiūrovams ir aktoriams.
Pauzės diktatūrą, esminį spektaklio principą, kūrėjai įvedė nuo pat pradžių. Ekrane, kuriame spektaklio metu nuolat pasirodydavo replikos, pasirodžius frazei „Tėtis miršta“, matėme sūnų prie stalo (Mantas Vaitiekūnas), motiną balkone (Valda Bičkutė), tėvą ant sofos (Arūnas Sakalauskas), o žiūrovai buvo panardinti į ilgą buvimą neveiksme.
Pamažu aiškėjo, kad šis negailestingas ir dosnus laikas skirtas tam, kad iki galo suvoktum, ką reiškia tas „Tėtis miršta“. Kad daug ką prisimintum. Kad susivoktum, kaip nuolat bėgant ir plepant ne tik žodžiai, bet ir įvykiai netenka prasmės. Ir ne tik scenoje.
Iš pauzių, užpildytų tyla, gamyklos gausmu (kompozitorius – Faustas Latėnas), muzika už sienos, ir lipdomas šis spektaklis.
Finale su žudančia monotonija triskart Agamemnono kartojama Ifigenijos nužudymo istorija taip pat sustabdė minčių inerciją, nukreipė jas netikėta linkme. Ši scena virto spektaklio kulminacija. Be ašarų, klyksmų, rankų grąžymų. Ar nepasigedo viso to aktoriai?
Režisierius prašė nevaidinti, jo žodžiais tariant, nepardavinėti emocijų, būti savimi ir tiesiog pasakoti tekstą. Panašu, kad šitaip paprastai skambanti K.Bogomolovo užduotis sunkiai įveikiama kone visiems spektaklio aktoriams.
Ko gero, visa jų aktorinė patirtis ir apskritai Lietuvos teatro tradicija yra priešinga tokiam atsiribojimui nuo personažo kūrimo, įprastų sceninio bendravimo ir paties buvimo principų.
Kol kas spektaklio „Mano tėvas – Agamemnonas“ aktoriai neatrado, kas tas „aš“, kuriuo jie turi būti, kai nėra vaidmens kaukės.
Ekranas ir prisukamas „jėzusėlis“
Kol aktoriai bandė išsinerti iš savo profesinės odos ir užsiauginti naują, patikimesnis dialogo su žiūrovais partneris atrodė ekranas – replikuojantis, komentuojantis, ironiškas ir poetiškas.
Jis vesdavo, paklaidindavo, grąžindavo į kelią, užspausdavo pulsą, vėl leisdavo kvėpuoti ir galop paleido namo. Tiesa, užrašęs (beje, lietuviškai ir rusiškai – gal kad paryškintų dviejų kultūrų dialogo peripetijas?), kad „Spektaklis turbūt baigėsi“.
Taip pat „kalbėjo“ daiktai: prisukama muzikinė dėžutė su besisukančia balerinos figūrėle. Ironiška jos paralelė – taip pat besisukantis nukryžiuotasis.
Balerina, sakytum, lydėjo Ifigeniją, kai ši dalykiškai ir tarsi su palengvėjimu ėjo aukotis. Kristaus figūrėlę gudragalvis Odisėjas pasiūlė gedinčiai motinai kaip raminamuosius vaistus.
Ironiškai suporuota balerinos ir gipsinio dievo dvejybė atvėrę galingą aukos ir jos (be)prasmingumo, kaip visos krikščioniškosios kultūros pamato, kontekstą. Taip pat – religijos ir kičo. Tikrovės ir jos imitacijos. Tikros mirties ir plastmasinio amžinojo gyvenimo.
