Menininkas festivaliui sukūrė darbą, kuris kvestionuoja įsivyravusį stereotipą, kad piešiniai ant sienų yra tik jaunų tepliotojų darbas. E.Zacharevičiaus kūrinys ant buvusio kino teatro „Lietuva“ jau tapo tarsi nauju Vilniaus „nusifotografuok su ... ir įkelk į „Facebook“ objektu. Važiuodami ar eidami pro šalį dvi savaites miestiečiai galėjo stebėti ant pastolių dirbantį menininką ir kasdien vis ryškėjantį piešinį. Dvi kyšančios rankos, laikančios virveles, ant kurių žaidžia vaikai, yra ganėtinai simboliškas darbas, nors pats menininkas vienos interpretacijos nesiūlo: „Tarp dviejų rankų ištemptų virvių žaidžia vaikai – interpretuokite, kaip norite. Greta užrašas „Lietuva“. Niekas nežino, nei kas bus tiems vaikams, nei kas bus „Lietuvai“ – nei su kabutėmis, nei be jų.“ Festivalio rengėjai, rinkdami ir su menininkais derindami kūrinių vietas, siekė rasti apleistus ir gerai matomus pastatus miesto centre arba kitaip reikšmingas erdves. Todėl simboliniu pastatu, labiausiai galinčiu liudyti miesto ryšį su menu, buvo pasirinkta Rotušė. Komandai „Upperstudio“ tai buvo ir įdomiausias pasiūlymas, ir sudėtingiausias, kaip vėliau prisipažino menininkai I.Ksnelašvilis (Gruzija) ir S.Maiolino (Italija). Mat ką nors sukurti tokioje vietoje yra itin atsakinga, todėl jie pasirinko iš dalies santūrų, tačiau įspūdingą sprendimą – kraštinę dešiniąją koloną apvyniojo aukso spalvos folija.
Taip menininkai siekė pabrėžti klasicistinio pastato – Rotušės – svarbą. Taurusis metalas auksas paprastai yra naudojamas interjero ar daiktų apdailai, kad būtų išryškinta jų svarba. Aukso panaudojimas išorėje tampa reikšmingu funkcijų apkeitimu. Pro šį kūrinį verta praeiti kiekvienam po dienos darbų, kai saulės šviesa krinta būtent ant „auksinės“ kolonos, kitas palikdama šešėlyje. Natūralus apšvietimas susisieja su Arkikatedros stogo auksiniu kryžiumi, taip pat spindinčiu iš tolo saulei leidžiantis.
Beje, miestiečiai šią „auksinę“ koloną jau spėjo praminti smagiai „spindinčiu gruzinišku dantimi“, nepamiršdami abipusės simpatijos gruzinų tautai.
Kitaip nei „Upperstudio“, kurie idėją rengėjams jau buvo pristatę gerokai prieš prasidedant festivaliui, šiųmetė žvaigždė amerikietis M.Jenkinsas su kolege S.Fernandez galutinę savo kūrinio idėją suformulavo jau apsistoję Vilniuje ir išvaikštinėję jo gatves. Menininkai sukūrė penkias skulptūras, tačiau nutarė ne visas jas susodinti ant Šiuolaikinio meno centro stogo, kaip buvo planuota. Rugsėjo 6-ąją ten nutūpė tik viena, o kitos „apsigyveno“ mieste.
Anot menininko, penkios berankės žmogaus dydžio skulptūros kiekvieną praeivį turėtų paskatinti susimąstyti ne tiek apie fizinę negalę, kiek apie vienatvę. Šioms skulptūros tikrai pavyko įsilieti į miestą ir tapti dar vienu „nusifotografuok su ...“ objektu. Tačiau keturių pasiklydusių mieste skulptūrų likimas neaiškus – jis priklausys nuo praeivių, kaip jie su jomis elgsis, kokia komunikacija įvyks. Vėliausiai užbaigtas (dar praėjusią savaitę menininkas tobulino sumanymą) festivalio darbas – Vilniaus gatvių senbuvio A.Dubros šuo ant buvusios Šv.Jokūbo ligoninės. Darbas geriausiai matomas nuo judrios J.Tumo-Vaižganto gatvės pusės ir nepalieka abejingų praeivių bei pravažiuojančių. Šis animal street art – ne pirmas menininko gyvūnas ant miesto sienų, tačiau A.Dubra džiaugiasi, kad per festivalį galėjo „apgyvendinti“ tokį didelį keturkojį ir skirti jam pakankamai laiko. Šis nuotaikingas menininko kūrinys sulaukė daugiausiai teigiamų komentarų. Vilniaus gatvės meno festivalis nebuvo vienkartinis projektas – po sėkmingo starto rengėjai jau kalbasi su garsiais užsienio menininkas ir lietuvių talentais dėl jų dalyvavimo kitais metais, tad 2014 m. rudenį Vilniaus ir vėl pasipuoš.
