Yukihiro Yoshihara, Nidos fotomenininkų svečias iš Japonijos, pasakoja, kad apsisprendimą tęsti tėvo pradėtą fotografijos verslą lėmė drąsus močiutės poelgis. Tai atsitiko jau tolimais 1935 metais, kai kilo didžiulis gaisras, kai ugnis prarijo per tris tūkstančius Šibatos miesto namų. Yukihiro močiutė kaip didžiausias šeimos brangenybes pirmiausia puolė gelbėti stiklo negatyvus. Kelias sunkias jų stirtas atkaklioji moteriškė išnešė ant savo pečių.
Po daugelio metų jau atstatyto šeimos namo sandėlyje sukrautų 600 negatyvų rinkinį aptiko anūkas Yukihiro, atvykęs į gimtąjį Šibatos miestą iš Tokijo, kur apsigyveno po studijų ir įkūrė savo fotografijos studiją. Jis buvo maloniai nustebintas ir sužavėtas atradęs savo ankstesnių penkių kartų protėvius, fotografuotus per 140 metų nuo pat fotografijos atsiradimo Japonijoje. Suprantama, jis savo pirmtakų niekada nebuvo matęs tokių tikroviškų ir natūraliai sutampančių su gimtojo miesto istoriniu kontekstu.
Stulbinanti, pasak vokiečių prieškario menotyrinko Walterio Benjamino, fotografijos “akimirkos galia” paskatino Yukihiro dar uoliau ieškoti vizualiųjų savo giminės šaknų. Jis leidosi į daugiametę kelionę, kurioje siekia rasti atsakymus į esminius klausimus, kas yra vaizdinė atmintis, kur glūdi fotografijos - kaip dokumento ir jos meninių pradų jungimosi - prasmė.
Prieš seminaro dalyvių akis dideliame “Agilos” kultūros centro ekrane viena kitą keičia kelių tolimos japonų šeimos kartų atvaizdai. Juose - neįprastais europiečio akiai apdarais žmonės, ypač moterys. Jie per dešimtmečių tolumas žvelgia į mus oriai, išmintingai, lygiai taip, kaip ir mūsų protėviai iš senų parudavusių lakštų. Kitokį – fotografijos ir dailės – santykį istorijoje nagrinėja Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros vedėjas, profesorius Alvydas Lukys. Tai nuolat iš kartos į kartą kūrėjams ir jų darbų vertintojams kylantis klausimas: ar gali ne gyvos žmogaus akies ir rankų, bet objektyvo ir chemijos (šiandien – ir elektronikos) perteikti vaizdai įgyti savitos estetinės vertės? Taip pat išlieka aktualus klausimas, kada iš tikrųjų buvo išrasta fotografija ir kada ji pradėta praktiškai taikyti.
Įprasta manyti, kad fotografijos istorija prasidėjo nuo 1839 metų, kai apie šį išradimą oficialiai paskelbta Prancūzijos mokslų akademijoje. Tačiau tiek toje šalyje, tiek Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur apie šviesos poveikį jai jautrioms medžiagoms buvo žinoma gerokai seniau, tik nemokėta to įtvirtinti ilgesniam laikui, tai yra – užfiksuoti. Taip pat jau ne vieną šimtmetį dailininkai mokėjo naudoti didinamuosius stiklus ir veidrodžius savo kompozicijoms konstruoti. Į seminarą atvykusios garsios anglų fotografės, leidėjos ir Farnhamo menų universiteto profesorės Annos Fox nuomone, fotografija - nuo paprastosios pastatyminės iki manipuliatyvinės - kaip naujas raiškos stilius daro įtaką šiandienos pasaulio dokumentavimui. Nebe pirmą kartą tarptautiniuose Nidos optinio meno kūrėjų sambūriuose dalyvaujantis Rusijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Andrejus Baskakovas savo paskaitą skyrė priminti likimams tų XX amžiaus rusų fotografų, kurie spėjo pelnyti šlovę ir populiarumą, bet dėl politinių aplinkybių buvo režimo represuoti ar jiems neleista vykdyti savo projektų. Tik prabėgus daugeliui metų šių kūrėjų darbai visuomenėje vėl tapo populiarūs.
Menininkas ir ideologija – ši tema Rusijoje buvo visada aktuali. Remdamasis Maksimo Dmitrijevo, Sergejaus Prokudino-Gorskio, Aleksandro Rodčenkos, Aleksandro Grinbergo ir kitų žinomų fotografų biografijomis, pranešėjas pamėgino įvertinti sovietinės propagandinės sistemos įtaką šių autorių kūrybai ir Rusijos meninės fotografijos raidai. Nuo antradienio jau trečius metus seminare vyks vakariniai fotografijų rodymai „Nida OFF“. Jų pagrindinis tikslas pristatyti tiek jaunus, tiek kūrybinę patirtį turinčius fotomenininkus, aktualizuoti naujas Lietuvos fotografijos tendencijas. Per „Nida OFF“ programų rodymą tikimasi diskusijų bei aptarimų. Programos kuratorius - LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas. 2013 09 17
