Kad pasikalbėtų ir vienas kitą išgirstų, Marcelis ir Pawelas leidosi į kelionę Paryžiaus link – tai tėvo gimtosios vietos. Dienas leido dviese automobilyje su filmavimo kameromis, garso įrašymo aparatūra, prisiminimais.
Filmas „Tėvas ir sūnus” – P. Lozinskio versija apie jų santykius. Režisierius pirmadienį atvyksta pristatyti savo kūrinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.
- Kam kilo idėja sukurti dviejų režisierių filmą – jums ar tėvui? – paklausiau P.Lozinskio.
- Seniai jaučiau, kad mano tėvas – puikus filmo herojus. Jam patinka vaidinti, kalbėti apie save. Jis inteligentiška, dvasinga ir visapusė asmenybė. Kartais jį lengva mylėti. Kitais kartais – nelabai. Norėjau sužinoti, kas dedasi jo sieloje.
Vieną dieną ėmiau ir pasiūliau – sukursiu apie tave filmą. Bet jis iškart iškėlė savo sąlygą: sutiks tik tada, jei filmas bus apie mus abu, sukurtas dviejų lygiaverčių režisierių. Pamaniau, kad tai įdomi prieiga. Sutarėme, kad vienas kitam pateiksime klausimus be jokių tabu. Žinoma, be kameros niekada nebūčiau sugebėjęs to padaryti.
Džiaugiuosi, kad jis pasiryžo šiam eksperimentui. Nors man buvo daug smalsiau sužinoti apie jį nei jam apie mane. Daugiau klausinėjau aš. Lygiavertiškumo, sakyčiau, nepavyko išgauti.
- Kodėl šį filmą sukurti rūpėjo jums? Kodėl tai buvo svarbu jūsų tėvui?
- Tai buvo eksperimentas. Metų metus su kamera stebėjau kitus žmones, bandžiau išpešti jų išpažintis. Šį kartą kameros objektyvą atsukau į tėvą ir save patį. Norėjau papasakoti komplikuotą savo šeimos ir santykių istoriją.
Manau panašios problemos liečia daugelį šeimų. Beveik visada yra paslapčių, nutylėjimų, konfliktų. Kartais net patys negalime pasakyti, kodėl tvyro įtampa.
Filmo dėmesio centre – tėvas ir sūnus, o ne du režisieriai. Filmas kalba apie šeimos santykius, o ne režisūros dirbtuves.
- Kodėl pasirinkote kelionę, kaip tinkamiausią istorijos pasakojimo formą?
- Autobusiuku važiuoti į Paryžių buvo mano idėja. Jaučiau, kad kelias turės teigiamos įtakos filmui, padės atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, šeimų, įprastos aplinkos.
Mažoje metalinėje dėžutėje sukūrėme intymią, tačiau kartu – ankštą ir nepatogią situaciją. Jei ne šis “psychobusas” niekada nebūtume taip giliai ir rimtai pašnekėję. Žinojau, kad filmas pavyks tik tuo atveju, jei būsime nuoširdūs tiek vienas kitam, tiek sau.
Buvau tėvo asistentas bent penkiuose jo dokumentiniuose filmuose. Tai buvo gera mokykla. Tačiau šįkart aš buvau pagrindinis idėjos autorius ir režisierius. Buvo sunkiau nei bet kurį kitą kartą.
- Žvelgiant atgal į visą kelionę ir patirtį, kuo jūs panašūs ir kuo skiriatės?
- Turbūt bendriausias dalykas – domėjimasis pasauliu. Man patinka filmais eiti į žmones, stebėti jų pasaulį iš vidaus, ieškoti emocinės tiesos ir artumo su herojais. Ideologija mane domina kur kas mažiau.
Susitaikiau su tuo, kad kai kurie santykių su tėvu klausimai filme liks neišspręsti. Jis daug ko tiesiog nesuprastų, tad susidoroti su tuo galiu tik savo jėgomis. Man tai – brangi pamoka.
Manau, kad konfrontacija tarp kartų yra svarbi pažangos dalis. Mūsų kultūroje vaikai dažniausiai atsiduria silpnesnėje padėtyje nei gimdytojai. Net ir užaugę jie yra tėvų antonimas.
Ketvirtasis Dievo įsakymas sako – gerbk savo tėvą ir motiną. O ne visada tą norisi daryti. Klausimų pateikimas tėvams dažnai laikomas jų kritika. Vaikai turi būti paklusnūs, neturėti priekaištų, tėvus gerbti ir rūpintis jais iki pat grabo lentos. Dažniausiai nepriklausomai nuo to, kokie yra patys tėvai.
Aš su tuo nesutinku. Kur čia vaikų vieta? Gal laikas apie viską atvirai pasikalbėti?
- Kaip jautėtės vienu metu būdamas režisierius ir filmo herojus?
- Nelengva dėlioti vaizdus ir pasakojimą apie patį save, nejaučiau atstumo. Po filmo peržiūrų nelengva bendrauti su auditorija. Tai – didžiulis eksperimentas su pačiu savimi. Kiekvienas susitikimas su žiūrovais – senos žaizdos atvėrimas.
Supratau, kaip sudėtinga būti filmo herojumi. Dabar žinau, ką darau kitiems žmonėms.
- Kodėl kuriate dokumentiką ir kaip randate istorijas savo pasakojimams?
- Temos ateina pačios iš gyvenimo. Prieš porą metų mano mama susirgo vėžiu ir taip atsidūriau dieniniame chemoterapijos skyriuje Varšuvoje. Iš ten – filmas „Chemija”.
Filmas man yra medija, padedanti pačiam susidoroti su sunkiomis temomis ir klausimais. Dažnai filmas atsiranda iš tų klausimų, į kuriuos nesugebu rasti atsako, dalykų, kurių nesuprantu.
- Ar jūsų vaikai taip pat rengiasi būti režisieriais?
- Laimė, pasaulyje yra daug kitų įdomių profesijų. Turiu dvi dukteris. Viena nori būti aktore, kita – veterinare...
* * *
M.Lozinskis yra JAV ir Europos kino akademijų narys, prestižinių kino mokyklų dėstytojas. Jo filmų temos – kaip ideologija veikia žmogų, kaip žmogus elgiasi su laisve ir atsakomybe.
Tarp garsiausių M.Lozinskio filmų – “Kaip gyventi” (1977) – jaunimo stovykloje jaunos šeimos kolektyviai mokomos, ką dainuoti, ką žaisti, kaip gyventi, o individualybės baudžiamos. “Kaip tai daroma” (2006) – būsimųjų politikų parengimo mechanizmas: gražaus atrodymo, gestikuliavimo, kalbėjimo, o iš tiesų – cinizmo pamokos.
M.Lozinskio “89 mm nuo Europos” (1993) – 12 minučių filmas, pelnęs 17 prestižinių apdovanojimų. Filmuota pasienyje tarp Lenkijos ir buvusios Sovietų Sąjungos, kur baigiasi europietiški bėgiai ir keičiami vagonų ratai. Pro vagonų langus kasdienį ratų keitimo procesą stebi keliaujantieji.
P.Lozinskio kinas gerokai intymesnis, o jo apdovanojimų sąrašas taip pat įspūdingas. Daugiausiai prizų surinko 1992 m. filmas “Gimimo vieta”, kuriame įamžintas rašytojas Henrykas Grynbergas, keliaujantis ieškoti vietų, susijusių su jo tėvu, nužudytu nacių okupacijos metais.
1999 m. “Seserys” – dviejų garbaus amžiaus seserų portretas, jų dramatiškų santykių studija. 2002 m. “Moteris iš Ukrainos” – akistata su emigrante, atvažiavusia uždirbti savo šeimai, kurios ilgisi. Tai buvo Lozinskių šeimos namus tvarkanti, jiems maistą ruošianti moteris.
P.Lozinskis filmuoja pats maža kamera, būdamas vienas akis į akį su filmo herojumi. “Mėgstu įsižiūrėti į tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo nepatrauklu”, - teigia režisierius.
Susitikimas su P.Lozinskiu „Skalvijoje“ – pirmadienį 19 val.
