L.Arkus Rusijoje gerai žinoma kino mėgėjams ir profesionalams: daugiau kaip dvidešimt metų ji leidžia žurnalą „Seans“, rengia laidas apie kino meną. Tačiau prieš ketverius metus jai į rankas netikėtai pateko rašinys „Žmonės“, bylojantis, kad jo autorius - nepaprasto gilumo ir subtilumo žmogus, tačiau mąstantis kitokia - archajiška ir naivia - kalba, kurią anaiptol ne visada galima išversti į mūsų kasdieninę.
L.Arkus susirado autorių. Pasirodė, kad tai autistas Antonas Charitonovas. Berniukas su aiškiais nukrypimais nuo normos buvo nereikalingas nei šeimai, nei visuomenei, kuri tokius vidutinės statistinės normos neatitinkančius narius laiko nepilnaverčiais. Medikams, pedagogams, o iš dalies ir tėvams jis atrodė beviltiškas ligonis, kvailelis, idiotas.
Kartu su operatoriumi Ališeru Chamidchodžajevu L.Arkus pradėjo filmuoti Antoną ir lygiagrečiai bandyti sutvarkyti jo gyvenimą. Filme parodyti kančios keliai per medicinos ir socialines institucijas ir gana detaliai išplėtota visuomenės dehumanizacijos tema.
Tačiau iš esmės filmas ne apie tai. Jis - apie išskirtinius santykius, kurie susiklostė tarp autorės, Antono, jo šeimos ir kurie pakeitė visus šios istorijos dalyvius.
Ketverius metus režisierė stebėjo Antoną, jo pakilimus ir nuosmukius, santykius su vieniša motina, trumpus susitikimus su kitą šeimą sukūrusiu tėvu, vilties teikiantį ryšį su gydymo įstaigos savanoriu. Užsisklendęs ir agresiją į save nukreipęs paauglys žingsnis po žingsnio vėrėsi ir neatpažįstamai keitėsi. Keitėsi ir pati L.Arkus, nes suvokė, kad jei neatvers jam širdies, padėti negalės. Netikėtai ji pati įžengė į kadrą ir tapo istorijos heroje. Jos - filmo autorės - ir Antono - filmo herojaus - likimus sujungė kamera.
Būtent ji, užfiksavusi nepakartojamas asmenybės atsiskleidimo akimirkas, privertė Antono tėvą suvokti, kad jo sūnus yra žmogus ir pamilti jį tokį, koks jis yra. Būtent kamera paliko Antono motinos Rinatos dvasinio grožio liudijimus. Filmavimo metu ji mirė nuo vėžio, bet prieš mirtį kitaip pažvelgė į sūnų ir paliko jį šiame pasaulyje jau ne tokį atskalūną, koks jis buvo.
L.Arkus ir po filmavimo globoja Antoną, kuris pradėjo skaityti ir bendrauti.
Kinematografininkai susimetę nupirko namą Antono tėvui, kad tas, jau seniai palikęs šeimą, galėtų pasiimti sūnų.
Maža to, L.Arkus įsteigė pagalbos sergantiems autizmu fondą ir dabar 90 proc. savo laiko skiria tam, kad padėtų šiems žmonėms.
„Noriu, jog kiekvienas žmogus prisimintų, - sako režisierė, - kad jame slypi kitas žmogus, kurio vienintelė vertybė - meilė ir kurį kamuoja tik viena baimė - prarasti tą meilę.“
Apie tai, kaip kalbėti apie autizmą, kas tai yra ir kodėl dabar ji negali kalbėti apie nieką kita, L.Arkus pasakojo rusų žiniasklaidai.
- Kodėl jūs staiga sumanėte sukurti dokumentinį filmą apie berniuką autistą? Anksčiau nesisukiojote socialinėje sferoje. Leidote žurnalą, tyrinėjote kiną, bet jo nekūrėte, juo labiau tokia tema.
- Mūsų žurnalo kolektyvas, norėdamas padėti Lenai Gračiovai - mūsų žurnalo autorei, įsteigusiai pagalbos leukemija sergančių vaikų tėvams fondą, sumanė imtis projekto „Atviro veiksmo kinas“ - socialinių klipų, kuriuos, mūsų sumanymu, be jokių honorarų turėjo kurti garsūs kinematografininkai. Pamanėme, kad klipų herojais galėtų būti ir kiti vaikai - ne tik sergantys leukemija, bet ir uždarbiautojai, pabėgėliai, našlaičiai, vaikai, turintys psichinę negalią...
Iš pradžių susitikome su savanoriais, dirbančiais su įvairiais vaikais. Atėjo apie dešimt žmonių, kiekvienas atsinešė storiausią aplanką. Viename jų pamačiau rašinį „Žmonės“:
Žmonės būna geri, linksmi, liūdni, geraširdžiai, geri, dėkingi, dideli žmonės, maži. Vaikščioja, bėgioja, šokinėja, kalba, žiūri, klauso. Jukūs, einantys į barus. Raudoni. Trumpi. Moterys būna geros, šnekios, šviesios, kailinės, karštos, gražios, ledinės, smulkios. Dar būna žmonių be ūsų. Žmonės būna sėdintys, stovintys, karšti, šilti, šalti, tikri, geležiniai. Žmonės eina namo. Žmonės vaikšto į parduotuvę. Žmonės skambina pianinu. Žmonės skambina fortepijonu. Žmonės groja armonika. Žmonės eina į Plechanovą. Žmonės lūkuriuoja šalia namų. Žmonės kenčia. Žmonės geria vandenį, arbatą. Žmonės geria kavą. Žmonės geria kompotą. Geria pieną, geria morsą, geria kefyrą. Nuovirą. Dar geria girą, limonadą, spraitą, fantą. Valgo uogienę, grietinę. Žmonės mąsto, tyli. Ligoti ir sveiki.
Tampa vandens nešėjais, vandens vežėjais. Žmonės laive, lėktuve, autobuse, elektriniame traukinyje, traukinyje, tramvajuje, automobilyje, sraigtasparnyje, krane, kombaine. Žmonės gyvena namukuose, kambaryje, virtuvėje, bute, radiatoriuje, koridoriuje, vonioje, duše, pirtyje. Žmonės nueina, išeina, bėgioja, dar žmonės važinėjasi, plaukioja, maudosi, maitinasi, valgo, miršta, nusimauna kojines. Žmonės klausosi radijo. Žmonės neištveria. Žmonės valgo. Kalba. Žmonės šiaušiasi. Siusena, kakoja. Žmonės persirenginėja. Skaito. Žiūri. Šąla. Maudosi. Apsiperka. Šildosi. Šaudo. Žudo. Skaičiuoja, sprendžia. Įjungia, išjungia. Dar žmonės teatre. Važinėja rogutėmis. Jaudinasi. Rūko. Verkia, juokiasi. Skambina. Normalūs, pagirioti, padūkę. Žmonės skuba. Pykstasi. Linksmi. Rimti. Žmonės trankosi ir dunda. Nesišiaušia. Sutrinka. Rudaplaukiai. Gilūs. Žmonės diria odą. Žmonės remontuoja namuką, daržinę. Žmonės ištvers. Žmonės piešia, rašo. Miško žmonės. Žmonės skaldo malkas, pjauna, kūrena. Dar žmonės sveikinasi, kalba šokinėja, bėgioja. Žmonės neamžini. Žmonės skraido.
Prisimenu, kad mane pribloškė žodžiai „žmonės tveria“. Kažkas mane traukė, bet negalėjau suprasti, kas. Aš daug kartų perskaičiau šį tekstą ir po to staiga supratau, kad maždaug tokiu pat intervalu kartojasi žodžiai „žmonės kenčia“, „žmonės neištveria“, „žmonės ištvers“ (rus. „liudi terpiat“, „liudi ne terpiat“, „liudi poterpiat“). Ir gale - „Žmonės neamžini. Žmonės skraido“. Tuomet pagalvojau, kad tai žmogaus gyvenimo modelis. Tikras žmogaus gyvenimo modelis. Paklausiau, kas tai per aplankas.
„Autistų tekstai“, - atsakė man.
Žodis „autistas“ man buvo žinomas, tačiau kas tai per reiškinys, įsivaizdavau miglotai.
Panorau surasti autorių. Suradau. Tai buvo peterburgietis paauglys A.Charitonovas.
Parodžiau tekstą savo pažįstamam, labai garsiam režisieriui, neminėsiu jo pavardės. Jis baisiai užsidegė statyti filmą apie Antoną. Jo prašymu pradėjau rengti projektą, susipažinau su Antonu, jo motina, susitariau, kad filmavimo grupę įleis į stovyklą kartu su Antonu. Bet paskutinę minutę režisierius persigalvojo.
- Ir jūs nutarėte perimti režisieriaus funkcijas?
- Neklauskite, kodėl, man pačiai tai paslaptis. Man tai nebūdinga. Aš sunkiai išsijudinu, man labai patinka leisti laiką savo vasarnamyje, aš visą gyvenimą dirbau vienoje vietoje - „Lenfilm“ kino studijoje, leidau savo žurnalą „Seans“. Niekada nesvajojau veržtis į kokią nors kitą erdvę. Koks kipšas mane apsėdo... Nespauskite iš manęs atsakymo.
- Ir vis dėlto...
- Tikriausiai viską lėmė atsakomybė vaikinui, kuris sėdėjo ant lagamino ir laukė, kol važiuos į stovyklą. Be filmavimo grupės jo nebūtų ėmę. (Motina negalėjo kartu važiuoti dėl sveikatos. - Red.) Nutariau vykti ir vaizduoti filmavimo grupę kartu su nuostabiu operatoriumi A.Chamidchodžajevu, kuris sutiko vykti drauge.
Mes nuvykome į stovyklą prie Onegos ežero. Aš nesirengiau kurti filmo - stovykloje tik turėjau būti su Antonu ir bendrauti su žmonėmis. Bet būdama ten staiga pajutau, kad atsidūriau tarp savų.
- Ir nutarėte sukurti visiškai nemadingos stilistikos filmą? Jis neįprastas, griauna nerašytas šiuolaikinės dokumentikos taisykles, kurių pagrindinė - ne kištis į gyvenimą, o jį fiksuoti. Jūs įsiveržiate į pasakojimą, jame netgi yra „tiesos momentas“, kai pasakote: „Buvo projektas, o pasirodė berniukas.“ Kodėl atsidūrėte kadre? Kodėl nebuvo galima tiesiog papasakoti apie berniuką autistą?
- Todėl, kad taip susiklostė gyvenimas. Mes bandėme rasti išeitį iš visiškai beviltiškos padėties, į kurią pateko mūsų herojus Antonas. Šios paieškos truko ketverius metus. Mes filmavome tai, kas vyko tuos ketverius metus. Nedažnai filmavome, tik kai turėjome galimybę. Tos paieškos ir tapo filmo siužetu, bet tai supratome tik montuodami medžiagą.
Jeigu Rinata nebūtų susirgusi, jeigu stovyklos prie Onegos ežero administracija nebūtų pasakiusi: „Liuba, jeigu jums nebaisu, važiuokite be motinos, tik žinokite, kad prisiimate atsakomybę.“ Jeigu tuomet, kai grįžome iš stovyklos, Rinata nebūtų mums pranešusi, kad jai diagnozuota mirtina liga, jeigu po kurio laiko Rinata nebūtų paskambinusi ir pasakiusi, kad kol jai buvo atliekama chemoterapija, Antoną paėmė į ligoninę... Jeigu Antonas būtų turėjęs ką nors, išskyrus „Seans“ redakcijos kolektyvą ir filmavimo grupę, - filmas gal ir būtų buvęs kitoks.
- O kodėl motina paskambino jums?
- Todėl, kad neturėjo kam daugiau skambinti. Reikia suprasti, koks tų žmonių gyvenimas. Jie gyveno varganame bute „chruščiovkėje“ ir niekam nerūpėjo, visiškai niekam.
- O draugės, kurios šmėkščioja filme?
- Tos draugės pačios turi vaikų autistų. Susipažino, kai vaikus kartu kur nors vedžiojo. Tai išties visiška socialinė išguitis, kai bijai išeiti su vaiku į žaidimo aikštelę, nes jis elgiasi keistai ir visi į tave žvairuoja. Kai sako: „Patraukite savo išsigimėlį.“
Arba ateini su juo į parduotuvę, o jis pradeda šluoti stiklainius nuo lentynos, atlekia apsauginiai ir užlaužia vaikui rankas. Tai ne Londonas, kur pasakai: „It's autistic child“ - ir tuoj visi nusišypso, puola padėti.
Ne, čia apskritai niekas nežino, kas yra autistas. Todėl galiausiai tos motinos užsidaro su vaiku namuose. Draugų būrys retėja ir traukiasi, jeigu neatsitinka taip, kad nebelieka nė vieno. Todėl, kad žmonėms nepatinka, kai jie nieko negali padaryti. O dirbti tokios motinos dažniausiai negali: kaip palikti Antoną vieną? O socialinio darbuotojo, kuris priklausytų bet kurioje normalioje civilizuotoje šalyje, nėra.
- Galima dviem būdais kalbėti apie žmones, turinčius raidos ar kitokių sveikatos sutrikimų: jie tokie patys kaip mes arba jie kitokie, tačiau tai nereiškia, kad negali gyventi kaip žmonės. Koks yra jūsų būdas?
- Esu įsitikinusi, kad jie ir mes - tai vienis. Tai svarbiausia, ką suvokiau per pastaruosius metus. Nėra manęs be Antono ir nėra Antono be manęs. Suprantate?
- Ne itin. Štai teka gyvenimas, štai mes, gyvenantys šioje šalyje, o štai tokie žmonės kaip Antonas, turintys savų ypatumų. Esama tokio skirstymo. Tiesa, mes gyvename greta vieni kitų. Bet kol jūs atsitiktinai neapsilankėte autistų stovykloje, jokių sąsajų su šiuo pasauliu neturėjote. Todėl tuos, kurie į jį patenka, jis stipriai sukrečia. Kita vertus, žmonės dažniausiai taip tvarko gyvenimą, kad netektų su tuo pasauliu susiliesti, o atsitiktinai tie pasauliai nesusijungia.
- Aš tai matau visiškai kitaip ir filmavau kitaip mąstydama. Iš tiesų kiekvienas žmogus yra tas Kitas. Aš esu visiškai įsitikinusi, kad Antonas gyvena kiekviename žmoguje. Kai kalbu apie nedalomą vienį, turiu omenyje, kad visi šie žmonės gyvena mūsų viduje. Aš kalbu apie autistus, bet tą patį galima pasakyti apie visus ribotų galimybių žmones. Kiekvienas mūsų iš dalies ribotas, kartais - tragiškai. Kiekvienas mūsų turi ko nors per daug. Reikia dalytis tuo su kitais ir bendrauti.
- Jūs sakote, kad kamera pakeitė visus - Antoną, jo motiną Rinatą, jo tėvą Vladimirą. O jus ar pakeitė?
- Galėčiau pateikti jums žurnalistinį atsakymo į šį klausimą variantą, bet nepateiksiu, nes tai būtų netiesa. Tikrąjį atsakymą tikriausiai pasakysiu per išpažintį dvasininkui... Taip, viskas pakito. Visiška gyvenimo, požiūrio į pasaulį permaina. Vertybių, charakterio permaina. Ir netgi veiklos, nes dabar 90 procentų mano laiko užima pastangos įkurti labdaros fondą autizmu sergantiems vaikams ir suaugusiesiems. Pagrindinis projektas - gyvenvietė „Antonas“, kurią statysime Mažojoje Višerėje, toje vietoje, kurioje nupirkome namą Antonui. Ten jis gyvena su tėvu ir Nina (antrąją Vladimiro žmona. - Red.).
- Ar jūs matotės su Antonu?
- Žinoma. Du kartus per mėnesį: kartą per mėnesį aš pas jį nuvažiuoju, kitą kartą jis atvyksta pas mane į svečius.
- Ar jam rodėte savo filmą?
- Ne, nes ten jo motina ekrane.
- Pasakodama Antono kančių istoriją jūs rodote baisią Rusijos sutrikusio intelekto vaikų internatų padėtį. Negali nešokiruoti faktai - viename internate devyniasdešimčiai vaikų dvi medicinos seserys ir dvi auklės. Penktą valandą vakaro visas personalas išeina. Ir taip toliau. Ar nekilo pagunda giliau pakapstyti šią temą?
- Ne.
- Patikslinsiu klausimą: pagal kokį principą atsirinkote faktinę medžiagą apie internatus?
- Man reikėjo sukurti Antono ir tokių kaip Antonas apleistumo, vienišumo, visiško beviltiškumo ir perspektyvos nebuvimo vaizdą. Aš neįtraukiau į filmą baisiausių kadrų. Ne todėl, kad gailėčiau žiūrovų. Tai sunki, skausminga istorija.
Dabar visas savo jėgas skirsiu tam, kad sukurčiau tikrą alternatyvą tiems baisiems internatams. Nenoriu gaišti laiko demaskavimui - jis nieko nepakeis.
- Filme gana aiškia suformuluota mintis: šiuolaikinė visuomenė nelinkusi atsiliepti į kito žmogaus skausmą ir kančią. Visas sudėtingas kelias, kurį nueinate per filmą, liudija, kad šiandien žmogus gali sulaukti pagalbos tik iš kito konkretaus žmogaus.
- Taip ir ne taip. Nevertėtų Rusijos priešinti su kitomis šalimis. Problema, apie kurią kalbu, - kosmopolitinė. Maža to, ji kur kas mažiau aktuali Rusijai negu kitoms, civilizuotesnėms, šalims. Rusija išsiskiria tik tuo, kad jos socialiniai institutai elgiasi kaip laukiniai. Jos įstatymai, ligoninės, internatai, išsilavinimas - laukiniški. Nėra socialinių sąlygų. Bet autizmas kur kas didesnė problema kitose Europos šalyse negu Rusijoje. Ir apie tai reikėtų susimąstyti. Kuo šalyje aukštesnis gyvenimo lygis, tuo joje daugiau autistų.
Autistų problema ta, kad jų negelbsti socialiniai institutai. Kai Antonas patenka į kemphilą „Svetlana“ (kemphilai - specialių poreikių turinčių žmonių bendruomenės; pavadinimas kilęs nuo Škotijos kaimo Camphill House. - Red.), jam ten taip pat blogai kaip ir internate. Nes tai irgi socialinis institutas, ten taip pat galioja taisyklės ir reglamentas, kuris jam netinka.
Aš dabar steigiu fondą ir baisiausia problema man - specialistai. Kai girdžiu, ką jie kalba, suprantu, kad jie su autistais dirbs taip pat kaip internatuose. O juk tai žmonės, turintys sertifikatus, bylojančius, kad jie gali dirbti su autistais. Jie įsivaizduoja, kad turi darbo su autistais instrumentarijų. Tai kliedesys ir mitas. Visa vadinamojo „pažeidimo“ esmė ir yra ta, kad autistas - tai žmogus, reikalaujantis tik individualaus požiūrio. Nėra dviejų panašių autistų. Kas tinka vienam, visiškai netinka kitam.
- Panašu, kad mes turime daugybę klaidingų įsitikinimų dėl autistų.
- Klaikiai daug. Pirmoji klaida: jie nenori bendrauti. Nėra žmonių, kuriems labiau reikėtų kito žmogaus, kurie taip trokštų bendravimo.
Antroji klaida: kai žmonės suvokia, kad autistai žiauriai priklausomi nuo kito žmogaus, jiems susidaro iliuzija, jog autistus galima valdyti laimėjus jų prieraišumą. Tačiau nėra laisvesnio žmogaus už autistą.
Tai baisi autistų tragedija - jie visiškai negali apsieiti be kito žmogaus kaip aklasis be vedlio, antra vertus, jam reikalingi bekompromisio artumo ir bekompromisės laisvės santykiai.
- Šis principinis bekompromisiškumas ypač pabrėžiamas filme. Jūs nuolat kartojate „Antonui patiks tik“, „jam reikia tik“, „jam tiks tik“. Kodėl tokie reikalavimai? Kas tai lemia?
- Sudėtinga tema. Paprastai apie ją nepakalbėsi. Mes visi kasdien vienaip ar kitaip darome daugybę kompromisų. Mūsų gyvenimas iš to susideda. Mes daugybe ryšių susiję su pasaulius ir nelinkę jų atsisakyti. Todėl mus visada galima prispausti. Mums visada galima pasakyti: gausi tai, bet užtat turėsi padaryti tai ir tai. Tu gyvensi toje šalyje, studijuosi tame universitete, tu čia dirbsi, bet už tai kai ką gausi ir tapsi štai toks.
Antonas - žmogus, kuris atsisakė visko. Jis su niekuo nesusijęs. Ir kai turi reikalų su tokiu žmogumi, reikia suprasti, kad iš tos atsisakymo būsenos jį išjudins tiktai žodis „tik“. Kitos schemos neturi poveikio. Jis nekelia sąlygų. Visiškai ne. Čia kitas principas: jeigu tu man šito neduosi, aš liksiu aute, aš būsiu ne su tavimi.
Pats Antonas to niekada nepasakys, tai aš išverčiu į kalbą jo egzistavimo esmę. Tokie jo santykiai su pasauliu.
- Bet juk tai nesąmoningas pasirinkimas?
- Iš esmės tai apskritai ne jų pasirinkimas. Ir to nereikėtų vertinti kaip kokio nors heroizmo.
Atsidūrusi vaikų autistų ir jų tėvų stovykloje prie Onegos, pirmąją dieną supratau, kad neištversiu. Žiaurios gamtos ir buities sąlygos: šliužai po kojomis šliaužioja, valgis - skardinė troškintos mėsos per dieną, ledinė Onega, kurioje reikėjo praustis. Ir autistai.
Trečią dieną supratau, kad atsidūriau tarp savų. Jūs patenkante į vietą, kurioje anksčiau niekada nebuvote, ir suprantate, kad jums čia labai gera. O kai grįžau į Sankt Peterburgą, mane apėmė jausmas, kad vaikštau tarp kažkokių plastmasinių žmonių, kurių nežinia kokios vertybės, nežinia, ko jie nori iš gyvenimo, kodėl apskritai gyvena, kas juos jaudina, kaip jie bendrauja vieni su kitais. Ir mano antrasis filmas kaip tik apie gyvenimą toje nuostabioje saloje.
- Kaip ten jaučiasi autistų tėvai?
- Tai tragiškos būsenos žmonės. Kai jie davė interviu mums su Ališeru (A.Chamidchodžajevas - filmo „Antonas čia, šalia“ operatorius. - Red.), mums patiems stogas vos nenuvažiavo.
Vienas tėvas pasakė: „Noriu tik vieno - kad mano vaikas numirtų anksčiau už mane.“ Ir tai tiesa, jie visi to nori, nes vaikai gyvena, kol gyvi jų tėvai. Kai tėvų nebeliks, jų laukia kankinama mirtis. Viena vertus, tai žmonės, kurie žino, kad jų vaikai neturi ateities. Toliau galima nieko nesakyti.
Kita vertus, jeigu tėvai iš tikrųjų gyvena ir dirba su vaikais, jie kasdien pasiekia tikrų laimėjimų, patiria tikrų nusivylimų, atlieka tikrą žygdarbį, aukoja tikras aukas, sužino, kas yra tikra išdavystė ir kas - tikra meilė. Tai - baisi meilė: niekas taip nemyli kaip vaikai autistai. Kai tai supratau, paaiškėjo, kad tai mūsų visų kita veidrodžio pusė, visiškai neatskiestų jausmų pasaulis.
Šia prasme neverta atskirti Rusijos nuo kitų šalių, nors man, kaip itin jautriai įvairius niuansus užčiuopiančiam žmogui, pasirodė, kad, pavyzdžiui, Norvegijoje blogiau. Galbūt ten žmonės turtingos prigimties. Greičiausiai jie puikiai ir giliai jaučia, bet juk jie to niekada neparodys net patys sau! Negalima garsiai juoktis, negalima verkti, negalima būti blogos nuotaikos, negalima, kad tau gyvenime būtų kas nors blogai. Reikia šypsotis, dėl viso pikto būti jokiam, sportuoti, turėti gerą vardą, pasakoti, kaip tau viskas sekasi.
Bet aš norėčiau paklausti: o kur tas indas, kuriame kaupiasi žmogaus jausmai? Juk žmogus negali nejausti.
- Kaip jūs sau atsakytumėte į šį klausimą?
- Kuo civilizuotesni daromės, kuo veržlesnė technikos pažanga, ekonomikos augimas ir svarbiausia - kuo baisesnis socialinės higienos bei socialinio komforto diktatas, tuo daugiau randasi vaikų autistų, kurie yra nepraskiestų, nepridengtų jausmų koncentratas. Jie visiškai bejėgiai.
Šios politiškai korektiškos visuomenės, turinčios net labai pažangius socialinius institutus, bejėgės todėl, kad su autistais nedirba.
- Todėl, kad negalima parengti bendro mechanizmo?
- Nėra universalių mechanizmų. Štai yra judėjimo invalidai. Jiems pastatyti nuožulnūs takeliai, tualetai, įrengti keltuvai transporte, skirtos įdarbinimo kvotos, padidintos pensijos ir dar visko padaryta - galiausiai problemą tarsi išsprendėme. O su autistais niekas nedirba.
Kam psichiatrams autistai - jiems pakanka šizofrenikų. Išrašai visiems vienodų tablečių - ir visas gydymas. O darbas su autistais labai sudėtingas - jie niekam nereikalingi.
O juk kiekvienas mūsų tarp autistų turi savo antrininką. Pateiksiu paprastą pavyzdį. Iš Onegos stovyklos atsivežiau filmuotos medžiagos. Natūralu, kad dirbant išryškėjo pagrindiniai herojai, kuriuos filmavome vis daugiau ir daugiau. Man visą laiką norėjosi juos parodyti įvairiems žmonėms, savo draugams.
Iš pradžių pastebėjau, o po to tai jau tapo tam tikru žaidimu: tiksliai žinojau, kad žmonės, žiūrėdami filmuotą medžiagą, iš mano šešių labai skirtingų autistų būtinai išsirinks kurį nors vieną ir dėl jo apsiraudos. Staiga. Nei iš šio, nei iš to. Visada kiekvienas atranda savo antrininką.
- T.y. tai mes grynu pavidalu?
- Be priemaišų, be apnašų, be apsaugos mechanizmų.
Parengė Milda Augulytė
