Per Vilniaus dokumentinių filmų festivalį rodytas filmas pasakoja apie septynis vaikus auginančius Heleną ir Johną, kurie nusprendžia pastatyti ant kortos savo patogų ir saugų gyvenimą ir, pasiėmę paskolą, nusipirkti bene seniausią visoje Anglijoje namą. Pasak K.Hopkins, šeima gyveno tarsi stovykloje 72-uose milžiniškų rūmų kambariuose. Helen turėdavo skambinti savo vaikams mobiliuoju telefonu, kad išsiaiškintų, kur kuris nakvos.
Didžiulius rūmus Jorko centre Helen ir Johnas troško paversti viešbučiu, tačiau stojus finansų krizei jų svajonė tapo baisiausiu košmaru.
Filmas, turėjęs atskleisti įkvepiančią moters sėkmės istoriją netikėtai tapo naujųjų laikų finansinės krizės simboliu. Nuolat besikaupiančios skolos ir nežinomybė dėl savo ateities daugeliui tuo metu buvo kasdienybė.
Su savo filmo herojais K.Hopkins susipažino bare. Jų pokalbis prasitęsė Helen ir Johno namuose – viename seniausių dvarų Didžiojoje Britanijoje. Išvydusi milžinišką dvarą, septynis vaikus ir būrį augintinių režisierė užsimojo sukurti filmą apie Harety šeimą. Nors iš pradžių sutuoktiniai spyriojosi, vėliau jie persigalvojo, motyvuodami, kad filmas taps puikia reklama viešbučiui.
„Kai aptarinėjome mūsų projektą, aš jiems paaiškinau, kad reikalai gali pakrypti į blogąją pusę, o aš vis tiek norėsiu juos filmuoti. Aš troškau sukurti filmą apie moterį, kuri stengiasi pasiekti savo svajonę. Man visai nerūpėjo, ji pasieks ją ar ne“, - sakė K.Hopkins, su Harety šeima praleidusi penkerius metus.
Pirmasis filme pasakojamos istorijos lūžis – finansinė krizė, sukrėtusi visą pasaulį. 2 mln. svarų pasiskolinusi šeima dar nė nebuvo įpusėjusi viešbučio įrengimo darbų, kai visi pasaulio bankai atsisakė juos remti. Ką jau bekalbėti apie kaimynystėje įsikūrusią „National Trust“ organizaciją, kuri užėmė dvaro kiemą. Kova su šia organizacija Helen kainavo ne tik nervus, patį kiemą (pagal skvoterių teisių įstatymą jis perleistas „National Trust“), bet ir 80 tūkst. svarų. Tai tik dar labiau paplonino į skolas įklimpusių Harety piniginę.
„Noriu saldainių!“ - verkdamas kartojo Helen mažiausiasis, kai ji jam siūlė omleto. „Noriu pinigų“ - sau verkdama pasakė Helen, nejučia parodydama, kaip užgaidos gali sužlugdyti žmones.
Galų gale sutuoktiniai atsisakė svajonės turėti viešbutį ir paprašė banko įvertinti jų namus. Visiška nesėkmė – porai pasiūlomi tik 500 tūkst. svarų, kai jie už dvarą sumokėjo kone tris kartus daugiau. Kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad tolimesnis šeimos likimas – gatvė.
„Kartais sėdėdavau dvare penkias dienas per savaitę. Prašydavau, kad Helen man paskambintų, kai atsitiks kažkas svarbaus, tačiau nesulaukusi žinių važiuodavau pati ir filmuodavau, ten visada kas nors įdomaus vyko. Helen man pati paskambino tik tada, kai mirė Johnas. Ji pranešė apie tai praėjus vos kelioms valandos po to, kai ji rado savo vyrą sustojusia širdimi ant virtuvės grindų. Helen paprašė manęs atvažiuoti“, - po seanso pasakojo režisierė.
Johno mirtis itin sukrėtė šeimą, tačiau jie bent jau užčiuopė gelbėjimosi šiaudą. Už gyvybės draudimą gautus pinigus Helen investavo į dvarą ir galų gale įrengė viešbutį.
Pinigai ir mylimo vyro mirtis įspraudė filmą į rėmus. Pradedant kurti filmą Helen paklausė režisierės, ar ji prisimena anglų rašytojo Arthuro Millerio knygoje „Komivajožieriaus mirtis“ aprašomą sceną, kai moteris stovi prie savo vyro kapo ir praneša sumokėjusi paskutinį paskolos įnašą. Moterys tada juokėsi net nesusimąstydamos, kad tik ką buvo išpranašautas tiek filmo, tiek vaizduojamos šeimos likimas.
Penkerius metus filmuotas kino pasakojimas – tai intymus didžiulės, bohemiškos šeimos portretas, parodantis jų kasdienio gyvenimo pakilimus ir nuosmukius, taip pat tai žvilgsnis į Anglijos istoriją bei jos šiandienines manijas.
„Mane sužavėjo idėja, kad šiuolaikinė moteris gyvena pilyje ir kovoja su kaimynais dėl teisių į savo nuosavybę. Nuosavybė ir pinigai – tai du dalykai, kuriuos britai labiausiai vertina“, - sakė K.Hopkins, puikiai suvokdama, kad jos herojus valdė ambicijos, susikurti siekiai, svajonės, įsivaizdavimai.
