Ar įstengiame toleruoti idėją, kad NKVD karininkas gali būti teigiamas herojus, net ir suprasdami, kad jo motyvai padėti lietuvei tremtinei pakankamai žmogiškai savanaudiški? Režisieriaus Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“ - pats tikriausias mūsų brandos testas. Rusai, jį žiūrėdami, verkė. O ką pajus lietuviai?
Filmo premjera – ketvirtadienį 20 val. kino centre „Forum Cinemas Vingis“. Prieš premjerą lrytas.lt su „Ekskursantės“ režisieriumi A.Juzėnu kalbėjosi ne tik apie apie skausmingus istorijos vingius, bet ir filmo kūrimo subtilybes – kaip pavyko pravirkdyti pagrindinę heroję įkūnijusią aktorę Anastasiją Marčenkaitę, kuriai tuomet buvo 11 metų, ir apie Sibirą prie Žaliųjų ežerų.
- „Ekskursantė“ - kitoks, laisvesnis požiūris į Lietuvai itin skausmingą istorijos etapą. Tremtinės drama parodoma be šitam kontekstui įprasto skirstymo į gerus ir blogus ir žvelgiant tiesiog į konkrečius žmones. Ar Lietuva jau pribrendusi tokiam požiūriui?
- Negaliu atsakyti už visus. Bet kalbėti apie tai reikia. Nemanau, kad trankyti galvą į sieną, o po to apsikruvinus šaukti visam pasauliui, kad mes vieninteliai tokie nuskriausti, yra pats teisingiausias dalykas.
Žvelgiant istoriškai, daug tautų nukentėjo tame baisiame Stalino katile. Po tam tikro laiko atsiranda tam tikra distancija, kai tu gali truputį neutraliau vertinti bendrą kontekstą. Ne konkrečią tragediją, bet bendrą kontekstą.
Kalbant apie konkretų žmogų, savaime suprantama, didesnės tragedijos nebūna. Bet kalbant apie lietuvius, latvius, estus, baltarusius, ukrainiečius, žuvusius per Stalino represijas, ar apie aukas Čečėnijoje – jų gali būti dešimtis ar šimtus kartų daugiau.
- Aprašyme teigiama, kad tai reali tremtinės istorija. Kiek tiksliai ji atspindėta filme?
- Scenaristas rėmėsi dokumentine medžiaga, kuri buvo užrašyta liudininkų ar papasakota. Jis naudojosi konkrečios mergaitės istorija, kuri įvyko iš tikrųjų. Ta mergaitė grįžo iš Sibiro 5 tūkst. kilometrų namo pėsčiomis.
- Ar ta mergaitė – dabar jau, aišku, solidaus amžiaus moteris – dalyvavo kuriant filmą?
- Ne, malonumo su ja susipažinti neturėjau. Tai scenaristo paslaptis – jis neatskleidė, kokiu prototipu naudojosi ir kieno istoriją papasakojo.
- Filmą, kuriame vaidina nemažai rusų aktorių, jau matė Rusijos žiūrovai. Kokia buvo jų reakcija?
- Rusijoje buvo pusiau oficialus filmo pristatymas. Didžioji dalis auditorijos verkė. Verkė net vyrai, 10 metų nežinoję, ką reiškia nubraukti ašarą.
Rusai priėmė tą filmą kaip savo istoriją, kur nėra labai aiškios takoskyros tarp mūsų ir anų, savų ir svetimų. Jie sakė, kad pirmą kartą mato filmą, kuris kitaip žvelgia į istorinę praeitį. Be neapykantos, be išankstinio nusistatymo, kuris vertina žmones abiejose pusėse. Ir ten, ir čia buvo ir blogų, ir nuostabių žmonių, kurie padėjo išgyventi, išlikti ir mylėti.
- Nors didžioji veiksmo dalis vyksta Sibire, pats filmas filmuotas vien tik Lietuvoje. Kaip tai pavyko?
- Buvo planų filmuoti Altajuje. Dalis filmo turėjo būti kuriama ten – gamta, skrydžiai, upės, sieliai. Tame filme turėjo būti nufilmuoti fantastiški vaizdai, kuriuos galėtume tiktai „Žiedų valdove“ pamatyti.
Bet, kadangi turėjome tik trečdalį reikalingo biudžeto, teko labai apsiriboti. Gamybos vadovai labai aiškiai apibrėžė skriestuvu apskritimą apie Vilnių 20 km spinduliu ir pasakė: „Rinkis, kur tu gali filmuoti“.
- Kur daugiausiai buvo filmuota?
- Sibiras – mūsų lietuviškas, prie Žaliųjų ežerų.
- Kaip suradote mažąją aktorę - Anastasiją Marčenkaitę?
- Scenarijuje buvo nubrėžta, kad herojei apie 11 metų – tai jau nėra kvailas vaikas, bet dar ir ne žmogus, kuris gali apsispręsti dėl savo gyvenimo, likimo. Toks keistas amžiaus tarpsnis.
Atranka buvo pradėta, paskelbus spaudoje. Atsirado viena mergaitė, kuri pasakė savo mamai, kad nori šitame filme filmuotis. Ji atėjo į mūsų aktorinius bandymus ir laimėjo visų simpatijas. Ji pateisino mūsų viltis ir lūkesčius dviem šimtais procentų.
- Filmas – ne visai vaikiškas, vietomis net gana žiaurus. Kaip Anastasija atlaikė tokias žiaurias scenas, kaip išprievartavimas ar akistata su vilku?
- Nežinau, manau, kad talentingi žmonės viską gali.
- Ar ji suprato tų scenų prasmę, ar filmavosi iki galo neišaiškinus tam tikrų dalykų?
- Ji klausinėjo manęs, o toliau buvo mano darbas jai padėti įsijausti į tam tikras scenas, situacijas. Kad nereikėtų su ja kalbėti tiesmukiškai, ieškodavau būdų priminti, kas jai gyvenime skausmingiausia, o kas jos gyvenime svarbiausia, džiaugsmingiausia. Per jos vidinį pasirinkimą mes ieškojome būdų, kaip tai pateikti konkrečiame filmo epizode ir kaip jai tai suvaidinti.
Daugelis scenų, kur ji verkia – ji iš tikrųjų verkė. Tai nuostabus vaikas, kurį galima pravirkdyti ir galima pralinksminti.
Aišku, aš stengiausi minimaliai naudoti šitą mygtuką, kurį paspaudus vaikas verkia. Tai ne pats maloniausias procesas. Bet ji tą gali padaryti, kaip ir dauguma didžiųjų žvaigždžių, kurie gali valdyti savo emocijas ir jas parodyti iškart, akimirksniu, o ne fiziškai arba psichologiškai kankinami.
- Jums kaip režisieriui labiau patiko dirbti su suaugusiais ar su vaikais?
- Ta mergaitė, Anastasija, pralenkė visus suaugusius ir visus vaikus. Su ja dirbti – didžiulis malonumas. Pasakei – ir ji padarė. Kaip ji padarė – nežinau.
Kiti vaikai – kitas reikalas. Jie skirtingi, nėra paprasta su jais dirbti.
Suaugusieji, kurie atsidūrė šalia Anastasijos, dažnai netgi „netraukė“ iki jos sugebėjimų. Bet suaugusieji gudrūs, jie bando pasislėpti už tos mergaitės. Be to, yra ir montuotojo žirklės, kuriomis tu gali padėti visiems aktoriams būti gabiems ir talentingiems.
- Prognozuojate Anastasijai garsios aktorės ateitį?
- Lietuvoje niekas nieko negali prognozuoti. Čia nenuspėjama šalis, ir žmonių talentai čia yra beverčiai. Žmonių sugebėjimai gali atsiskleisti kitose šalyse, kur yra tam tikra sistema tiems talentams surasti ir padėti sužibėti.
O pas mus – jeigu tie talentai patys nagais ir dantimis neišsikapsto į paviršių, jie yra nuskandinami.
- Rusijoje dėl lietuvės tremtinės išgyvenimų žmonės verkė, o kokių reakcijų tikitės Lietuvoje?
- Visko gali būti. Manau, dauguma žiūrovų bus sujaudinti tos istorijos ir tos mergaitės. Ji neblefuoja, iš tikrųjų yra tokia, ir tos emocijos, kurias ji išgyvena, pagauna žiūrovą.
Žinoma, negaliu kalbėti už visus. Užaugusi naujoji karta yra daugiau kompiuterinė, telefoninė, jų emocijos yra nukentėjusios. Kompiuteriniame žaidime tave nužudė – na ir ką, antrą kartą gyvenimą gyveni. Antrą kartą pripjovė – na ir kas? Tai kiek kitoks realybės konstatavimas.
Realybėje mes žinome, ką reiškia mirti, ką reiškia grėsmė, ką reiškia okupacija, ką reiškia tremtis. O šita karta mato gyvenimą kaip žaidimą su neribotomis galimybėmis, milijonais gyvybių, neįmanomais fiziniais pajėgumais. Todėl negaliu atsakyti, kaip jie sureaguotų į konkretų filmą.
- Kokiam žiūrovui labiausiai skirta „Ekskursantė“? Ar dar gyviems likusiems tremtiniams ir jų artimiesiems, ar kažkam kitam?
- Manau, kad jį pasižiūrės ir vyresnioji karta, ir vidurinioji, kurių tėvai buvo išvežti. Bet ta istorija skirta vienuolikmečiams, kaip ta mergaitė. Tai jų pasaulis, pagrindinė herojė yra jų amžiaus. Tai lyg stebėti savo bendraklasio elgseną, jo motyvus, jo gyvenimą. Mes rodėme filmą specialiai komisijai, ir ji nusprendė, kad tai N-7 kategorijos filmas.
Tai filmas pirmiausia jaunajai kartai. Tai filmas – kelionė, yra netgi toks žanras, „road movie“. Tai nėra filmas, skirtas kieno nors atminimui, kuris kaip paminklas užgultų ant pečių žiūrovams ir kūrėjams.
