„Tokios nuoširdžios žiūrovų reakcijos nesitikėjau, – po peržiūros sausakimšoje salėje prisipažino 42 metų I.Jonynas. – Jaudinausi, ar bus suprastos kai kurios filmo scenos ir ironija, – tam reikėtų išmanyti mūsų socialinį kontekstą.
Žiūrovai labai tiksliai reagavo į daugelį niuansų. Buvo netikėta, kai po premjeros mane gatvėje sveikino nepažįstami žmonės, aptarinėjo scenas ir dalijosi įspūdžiais.”
Vienas filmo scenarijaus autorių Kristupas Sabolius pridūrė, kad žiūrovai reagavo labai jautriai – aplodismentai derėjo su nevienaprasmės filmo pabaigos nuotaika. „Juk būtent to ir siekėme – kad filmui pasibaigus publika nesijaustų abejinga”, – sakė K.Sabolius.
„Neretai kyla mintis, kad daugeliui lietuviškų filmų reikėtų atleisti viena ar kita, – kalbėjo San Sebastiane viešinti kritikė Lolita Bytautė. – Įpusėjus „Lošėjui” suvokiau, kad žiūriu lyg ir visai nelietuvišką filmą, kuris tarsi būtų nufilmuotas ne Lietuvoje. Nustebino filmo kokybė, geri K.Saboliaus dialogai, vaidyba – bendras įspūdis tiesiog puikus. Užsienio kritikų atsiliepimai apie filmą irgi geri. Šiaip ar taip, kartais kritikų, publikos ir žiuri nuomonės skiriasi, todėl prognozuoti prizą dar anksti.”
Suintrigavo aštri istorija
Programoje „Naujieji režisieriai” šiemet parodyti net trys Rytų Europoje susukti filmai. Šią programą būtų galima vadinti ir „Nežinoma žeme”. Mat San Sebastiano festivalis kartu su žiūrovais ieško naujų vardų ir netikėtų požiūrių.
Lietuviai kaip tik tai pasiūlė išprususiai San Sebastiano publikai. Ir ji liko sužavėta. Reikli ir kartais negailestinga festivalio publika įvertino filmą gausiomis ovacijomis – tai, pasak žinovų, labai geras ženklas. San Sebastiane neretai būna, kad publika nušvilpia filmą arba išvis į jį nereaguoja.
Filme pasakojama apie greitosios pagalbos mediką Vincentą, kuris yra aistringas lošėjas. Prasiskolinus jam tenka ieškoti išeities. Jis sukuria azartinį žaidimą, kuriame statoma už pacientus.
Žaidimas per trumpą laiką tampa populiarus, bet jis nepatinka medicinos seseriai Ievai, su kuria Vincentą sieja aistringas meilės ryšys. Netrukus Vincentui tenka rinktis tarp meilės ir žaidimo.
Toks siužetas per „Kino pavasarį” Vilniuje suintrigavo San Sebastiano festivalio direktorių Jose Luisą Rebordinosą, kuris ir pakvietė „Lošėjo” prodiuserius dalyvauti atrankoje.
Festivalio direktorius atspėjo – istorija pasirodė patraukli ne tik jam. „Lošėjo” pažiūrėti susirinko pilnutėlė salė – apie 700 žiūrovų, o filmo istorija sujaudino publiką.
Traukia posovietinė tikrovė
Apie „Lošėją” rašė San Sebastiano festivalio dienraštis „Zimaldia”. „Mes išdėstėme medikams savo istoriją ir jie pritarė, jog ji nėra atitrūkusi nuo realybės” – tokią I.Jonyno citatą baskai pasirinko straipsnio apie filmą antraštei.
Režisierius pasakojo baskams apie tai, jog filme nagrinėjama Lietuvai aktuali problema – azartiniai lošimai.
Pasak I.Jonyno, Lietuvoje jie populiarūs skurdesniuose visuomenės sluoksniuose: „Žmonės mano, kad laimėję bus laimingi, o daugelis jų tik atsiduria kalėjime.”
I.Jonynas teigė siekęs sukurti filmą apie moralinę dilemą, kuri kyla skirtingų santvarkų sandūroje užaugusiam individui.
„Pagrindinis „Lošėjo” personažas Vincentas yra tas naujas hibridas, kuris priklauso dviem viena kitai prieštaraujančioms – sovietinei ir kapitalistinei – sistemoms”, – teigė lietuvis.
Tai galbūt ir yra viena priežasčių, kodėl filmas taip sėkmingai debiutavo San Sebastiane. Vakariečiams įdomi posovietinės Lietuvos realybė.
„Manau, kad posovietinė tikrovė San Sebastiano publikos negąsdina. Atvirkščiai – ji žadina smalsumą. Man susidarė įspūdis, kad žvelgdami į mus jie net mėgina geriau suprasti pačius save”, – svarstė San Sebastiane viešintis K.Sabolius.
Festivalis nufilmavo ir interviu su filme vaidinančia Oona Mekas, K.Saboliumi ir I.Jonynu. Siužetas sukosi dideliuose ekranuose San Sebastiano mieste.
Žurnalistai O.Mekas klausė, ar jai nebuvo šalta filmuojantis maudytis jūroje. O.Mekas atsakė, kad šalčiau buvo lauke negu vandenyje, o drebulys padėjo labiau įsijausti į vaidmenį.
Ilgai kamantinėjo trupę
Po premjeros publika, o ypač vietos kino kūrėjai, dar ilgai kamantinėjo trupę, kaip buvo įgyvendinamos vienos ar kitos scenos. Pagyrų sulaukė kinematografiniai sprendimai, garso takelis, aktorių vaidyba.
Kritikai aptarinėjo filmo siužetą, klausinėjo kūrėjų ir patys interpretavo scenas.
„Buvo galima pajausti, kad filmas skatina norą mąstyti. Ko gi dar galima norėti? Nėra geresnio įvertinimo meno kūriniui, nei sukeliamas noras kurti toliau”, – taip publikos reakciją įvertino K.Sabolius.
Festivalio direktorius J.L.Rebordinosas po premjeros šiltai pasveikino trupę iš Lietuvos ir džiaugėsi, kad pirmasis lietuvių kino blynas šiame prestižiniame festivalyje neprisvilo.
„San Sebastiano festivalio publika – apie 200 tūkstančių žmonių iš įvairių pasaulio šalių – yra itin draugiška ir šilta. Tokios nesu mačiusi per visus septyniolika savo darbo metų”, – sakė filmo prodiuserė Uljana Kim.
„Lošėjo” prodiuseriai jau sulaukė pasiūlymų net iš keturių tarptautinių kino festivalių rengėjų.
Pagrindiniai filmo aktoriai – Vytautas Kaniušonis ir O.Mekas. Kino operatorius – latvis Janis Eglytis.
Prieš filmavimą mokėsi lietuviškai
– Ar pagrindinės veikėjos vaidmuo filme „Lošėjas” priartino jus prie lietuviškų šaknų? – pasiteiravome I.Jonyno filme Ievos personažą sukūrusios garsiojo filmininko Jono Meko dukters O.Mekas.
– Aš išties priartėjau prie lietuviškų šaknų po filmavimosi šioje juostoje. Filmuodamasi tris mėnesius gyvenau Vilniuje, aplankiau savo gimines Biržuose. Jau vien ši patirtis man yra labai brangi. O tai, kad vaidinau lietuvę moterį, mane sujungė ne tik su tos moters istorija, bet ir su visa šalimi.
– Koks jūsų santykis su „Lošėjo” personažu – Ieva? Ar jautėtės esanti toli nuo žiaurokų posovietinių Lietuvos realijų? Ar buvo sunku prie jų priartėti?
Nors gimiau JAV ir niekad negyvenau nei Lietuvoje, nei Sovietų Sąjungoje, visuomet domėjausi pasaulio politiniais įvykiais. Kaip aktorė, jau išmokau ieškoti sąlyčio taškų tarp savęs ir savo personažo. Ievos atveju tai asmeninė kančios istorija, kuri įstumia į neviltį.
Tad nors mūsų patirtis ir skirtinga, žinau, ką reiškia neviltis ir kančia. Toks yra aktoriaus darbas. Man tai reiškia atskleisti žmoniškumą kiekvienoje istorijoje.
– Kaip sekėsi filmuotis lietuvių kalba?
– Prieš atvykdama filmuotis lietuvių kalbos mokiausi kelerius metus. Šią kalbą labai sunku išmokti, ypač jei negyveni šioje šalyje, todėl nekalbu laisvai. Bent kol kas. Tačiau turėjau pakankamai lietuvių kalbos žinių, kad galėčiau išmokti scenarijų ir savo tekstą.
Supratau, ką žmonės man sako, ir žinojau kiekvieno žodžio, kurį tariu, reikšmę. Be to, vos atvykusi į Lietuvą 5 savaites dirbau su kalbos specialistu. Taigi nors ir buvau dubliuojama, kiekvienoje scenoje kalbėjau lietuviškai. Grįžusi į JAV ir toliau mokysiuosi lietuviškai.
