Dramaturgui M.Jacovskio scenografija ir kostiumai pasirodė itin šiuolaikiški ir funkcionalūs. Klausiamas apie spektaklio padarytą įspūdį, dramaturgas pirmiausia ir pabrėžė tą išskirtinai sėkmingą režisūros ir scenografijos jungtį. Tai esantis puikiausias pavyzdys, kaip scenografijos minimalizmas gali padėti sutelkti visą dėmesį į aktorių vaidybą ir tuos išgyvenimuos, kuriuos jie siekia įkūnyti scenoje.
Šaltas metalas ir naudojant šiuolaikines technologijas sukurtas nedūžtantis stiklas yra ta materija, iš kurios padarytos sceninės konstrukcijos ir rėmai yra tinkamiausias fonas postmodernaus pasaulio žmonių dramoms. Aktoriai įeina į šią sceną su mobiliaisiais telefonais ir nešiojamaisiais kompiuteriais, kurie yra nebe stiliaus ir gyvenimo būdo, o žmonių ryšių dalis, tarsi nebeišplėšiami iš jų rankų, suaugę su kūnais, bet tai nėra jokia patikima navigacinė įranga kiekvieno žmogaus individualioje kelionėje.
R.Kudzmanaitė kaip režisierė išryškino esamas giliąsias dramos linijas, kurios sudėliotos iš daugybės taškų – skirtingų personažų susidūrimų skirtingose gyvenimo situacijose. Spektaklis nesubyrėjo į fragmentus, jame išlaikyta kryptinga įtampa. Kad M.Gavranas ne veltui yra pelnęs daugybę apdovanojimų, skiriamų geriausiems Europos kūrėjams, galima suprasti iš to, kaip jis sugeba atverti žmogaus psichiką. Išskirtinis pasirodė motyvas, daugeliu atveju pagrindžiantis dramatiškus jo personažų susidūrimus: žmogus visiškai neperpranta savo instinktų, troškimų, tikrųjų intencijų. Tai, ką personažai scenoje kalba ir kaip veikia, priverčia visus kvatoti, nors iš tiesų galima nuspėti, kad bus prieita tragiška aklavietė.
Klaipėdiečių „Gavranfest“
M.Gavranas yra išskirtinis vardas Europos dramaturgijai ir teatrui, jau rengiami jam skirti festivaliai – vadinamieji „Gavranfest“. Jis yra sukūręs kelias dešimtis dramų, su kurių pastatymais susiję skaičiai ypač stebina todėl, kad tai tokios pat nedidelės tautos kaip lietuviai – kroatų – atstovas.
Dramaturgo dovanotame buklete ypač pabrėžiama, kad 1999 m. jis buvo išrinktas geriausiu Vidurio Europos rašytoju, išsiskiria tokie faktai, kaip šio rašytojo darbų vertimai į 35 kalbas, 150 knygų leidimų, 200 spektaklių premjerų ir daugiau kaip 2 milijonai spektaklius pamačiusių žiūrovų visame pasaulyje.
M.Gavranas – profesionalus dramaturgas ta prasme, kad yra baigęs dramaturgijos specialybę Zagrebo teatro, kino ir televizijos akademijoje. Jis yra dirbęs režisieriumi garsiajame Zagrebo „ITD“, bet pats spektaklių statytoju ilgai nebuvo. Nuo trisdešimties vien rašo, dar paminėtina, kad nuo keturiasdešimties rašo ir romanus (ir knygas paaugliams, vaikams). Po premjeros vykusiame neformaliame Klaipėdos dramos teatro bendruomenės susitikime M.Gavranas ir kartu atvykusi aktorė Madlena Gavran (dramaturgo žmona) mielai dalijosi įspūdžiais apie ką tik pažiūrėtą premjerinį spektaklį su teatro profesionalais. Iš tikrųjų buvo džiugu, kad M.Gavranui R.Kudzmanaitės spektaklis pasirodė pristatantis itin aukšto lygio nacionalinę teatrinę kultūrą (dramaturgo viešnagės proga kitomis dienomis po premjeros buvo parodytas Dalios Tamulevičiūtės paskutinis spektaklis „Visa teisybė apie moteris“ (2004 m.) ir Arvydo Lebeliūno „Visa teisybė apie vyrus“ (2007 m.).
Šių eilučių autorei dramaturgas paminėjo, kad lietuviai antrieji po slovakų pastatė jo „Poras“ – dramą, kuri savaip sujungia ir varijuoja ankstesniąsias jo dramas, skirtas moterims ir vyrams kaip dviem skirtingoms lytims. M.Gavranas pastebėjo, kad slovakų spektaklyje vaidina jauni aktoriai, o režisierė R.Kudzmanaitė dirba su profesionaliausiais aktoriais ir jos spektaklyje – atvirkščiai – vyresnio amžiaus aktoriai vaidina jaunesnius. Ji skyrė vaidmenis pagal tai, kaip buvo paties rašytojo paskirstytas spektaklio personažų sąrašas (pagal numerius), pasitikėdama pirmiausia artisto gebėjimu scenoje būti bet kuo.
Aktorių personažų amžius, stereotipiškai suvokiami fiziniai duomenys yra sumaišyti. M.Gavrano teigimu, tai rodo, kad teatras yra išsiugdęs savąją publiką ir pasitikima, jog žiūrovas įžvelgs vaidmens esmę, jis neliks išorės stebėtojas, bet pasitelks ir savo fantaziją sceninių epizodų prasmei suprasti. Dramaturgas patvirtino, kad pats savo dramas sieja su klasikinėmis dramomis, komizmas (dėl kurio jo dramos yra tapusios nerizikingu pasirinkimu) yra tik vienas jo dramų aspektas. Kai buvusiojoje Jugoslavijoje vyko karas ir kroatai patyrė daug tragiškų dalykų, jis rašęs kaip niekad daug komedijų – kad žmonės atsilaikytų, į jų gyvenimą grįžtų šviesesnės spalvos.
Kurortinių romanų inscenizacijos prie šaltos Baltijos jūros
Stebėdamas spektaklį Klaipėdoje, dramaturgas nepasigedo tų sceninių vaizdų ir priemonių, kuriuos statydamas jo dramas išnaudoja kiekvienas režisierius – pavyzdžiui, to, kad aktoriai persirenginėja scenoje, pakeičia kai kurias išvaizdos detales ir žiūrovų akivaizdoje virsta kitais personažais. R.Kudzmanaitė to atsisakė – jos aktoriai ateina virtę naujais iš scenos fono, trankydami duris ir pro sukamąsias įėjimų užtvaras. Jie patenka į avansceną, kur vyksta prie žiūrovo itin priartintas vyksmas: aktoriai vilki kasdieniškais kombinezonais – tikrąja kurorto vilų savininkų, gyvenančių iš svečių priiminėjimo uniforma, daug intymių gestų ir prisilietimų, kurie geriausiai perteikia porų intymumą.
Labai daug spektaklio apie vyrų ir moterų išgyvenamas dramas užuominų ir aliuzijų gerai gali būti suprantamos klaipėdiškių, kurie vasarą mato ne tik apnuogintus žmonių kūnus, bet ir apsinuoginusius jų santykius, kai jie ne savo kasdieniškoje aplinkoje, užsidaro mažoje erdvėje, kartu praleidžia neįprastai daug laiko. „Porose“ savų problemų nestokojantys žmonės išnuomoja apartamentus tiems, kurie nori vienaip ar kitaip pakreipti savo santykius juos turinčioje pagerinti kurorto atmosferoje. Tačiau dramaturgas sukuria fabulą, o lietuviškojo spektaklio režisierė dar paryškina daugelį situacijų taip, kad akivaizdu – paviršutiniškas žmonių tarpusavio santykių supratimas priveda prie didelės įtampos ir grėsmingų situacijų. Arba priešingai, kas atrodo nebeišsprendžiama, išsisprendžia įvykus kažkokiems giliems vidiniams poslinkiams. Iškylavimas prie jūros, atsipalaidavimas, juslių sužadinimas tik dar paryškina tragikomiškus daugelio žmonių santykius ir situacijas, į kurias jie patenka. Režisierė daug dėmesio skyrė melodramatiškam M.Gavrano dramų aspektui sceniškai perteikti. Melodramatiškumas yra pavojingiausi spąstai, kurių, spėju, gali neišvengti daugelis jo dramų statytojų. R.Kudzmanaitė slopina pavojingai aukštas tonacijas specifinėmis šiuolaikinio teatro priemonėmis: daugiau nutylėjimų, šnabždesio vietoje riksmo, ypač daug dėmesio kūno kalbai, panaudojant net akrobatinius triukus (spektaklyje vaidina Valentina Leonavičiūtė, Rimantas Pelakauskas, Regina Šaltenytė, Vaidas Jočys, Renata Idzelytė, Liudas Vyšniauskas). M.Gavranas papasakojo, kad vėlyviausios jo dramos yra pagrįstos žinomais mitais, iškilių asmenybių istorijomis, kurias jis dekonstruoja, savaip sudėliodamas mitų prasmes, jam nesvetima psichoanalizė. Neteko vien linkčioti galva, kad taip, tai yra būdingiausi šiuolaikinės Europos dramos ypatumai.
Šiame kontekste buvo galima paminėti spektaklio premjeroje ir susitikime su dramaturgu dalyvavusio Arvydo Juozaičio pastaraisiais metais parašytas dramas. A.Juozaičio dramų rinkinio „Gyvųjų teatras“ dramos išsiskiria tuo pačiu dėmesiu istorijai, siekiant ją šiuolaikiškai apmąstyti, grąžinti teatrą prie artistizmu pagrįstų spektaklių, mūsų amžiaus šviesoje matomų Europai simboliškų asmenybių. Galima sakyti, kad ir Lietuvoje įvyko „Gavranfest“, vieno didžiausių šiuolaikinių Vidurio Europos dramaturgų, teatro festivalis, kokie rengiami kitose šalyse, ir spektaklio „Poros“ kūrybos grupė bei visas Klaipėdos teatras neliko vien garsiojo dramaturgo egzaminuojamais mokinukais.
