Tarptautine garsenybe L.R.Helmrichas tapo sukūręs kino trilogiją apie vieną šeimą Indonezijoje. VDFF prieš porą metų rodė trečią šio ciklo dalį „Tarp žvaigždžių“ (2010), apdovanotą ir Sandanso, ir Amsterdamo festivaliuose. Šių ir kitų svarbių kino forumų prizus pelnė ir kitos dalys – „Saulė aukštybėse“ (2001), „Mėnulio pavidalas“ (2004). L.R.Helmrichas daugiau nei dešimtmetį gyveno su savo herojais – Sjamsuddinais, viena iš milijonų šeimų, įsikūrusių Džakartos lūšnynuose.
Dokumentininką išgarsino ir jo ištobulinta dinamiška filmavimo technika – ilgi kadrai, kai kino kamera nesustodama sklando aplink, priešais, paskui herojų.
- Vilniuje matėte nemažai naujos lietuviškos dokumentikos. Kaip ją įvertintumėte? – paklausiau L.R.Helmrichą.
- Lietuvių dokumentika įtaigi - daugumos herojų gyvenimas sunkus, nuotaikos niūrios, o tai užkrečiama. Mano patirtis sako, kad net sunkiausiai gyvenantys žmonės patiria šviesių, laimingų akimirkų. Būtent jos suteikia žmonėms stiprybės. Laukčiau iš lietuviškų filmų daugiau sąmojaus, nes būtent sąmojus leidžia ir autoriui, ir publikai labiau priartėti prie herojaus. Linkėčiau pajusti ir suprasti filmuojamų žmonių humoro jausmą.
- Panašiai kaip jūs, filmuodamas Indonezijoje? Kas Indonezija yra jums – olando ir indonezietės sūnui, gimusiam Olandijoje?
- Pirmą kartą nuvykau ten jau suaugęs, norėdamas pažinti savo šeimos šaknis, plačią giminę ir save patį. Olandijoje gyvena daug maišytų tautybių žmonių, nebuvau ten išskirtinis. Bet jaučiau, kad vis dėlto kažkas manyje kitokio. Kas?
Indonezijoje supratau, kokia artima man šita šalis. Net mano humoro jausmas artimesnis indoneziečiams. Ir mašiną vairuoju kaip jie – nekantriai, landžiodamas tarp kitų.
-Sjamsuddinų šeimą savo filmams pasirinkote dėl to, kad joje trys kartos – senelė, jos sūnūs ir anūkai – per juos atsispindi pačios Indonezijos istorija ir dabartis. Be to, tai artistiški žmonės. Galbūt su kiekvienu filmu jūsų herojai darėsi vis išraiškingesni?
- Sakyčiau, tai aš geriau išmokau juos filmuoti, laiku pastebėti svarbesnius jų bendravimo momentus, charakterio bruožus. Išmokau dalyvauti jų gyvenime nesikišdamas, nedarydamas įtakos, tik būdamas su jais, o ne stebėdamas iš šalies. Kartais jie net jausdavosi saugesni, kai kildavo ginčas, o aš būdavau kartu.
- Kaip šeima reagavo į jūsų filmus?
- „Saulė aukštybėse“ jiems atrodė kaip buitinis, naminis pafilmavimas, pokštas. Žiūrėdami „Mėnulio pavidalą“ jie džiaugėsi, kad ekrane matyti jų šeima, namai. Kai pamatė „Tarp žvaigždžių“, įvertino: "O, čia tikras kinas."
Indonezijoje ilgą laiką buvo rodomi tik Bolivudo filmai, vėliau atsirado amerikietiškos pramoginės produkcijos. Dokumentika ten iš viso nepažįstamas reiškinys.
- Ilgo kadro filmavimu - „Single Shot Cinema“ technika – jūs domitės jau seniai, taikote laikiklius sparnus, kad judančios kameros vaizdas nedrebėtų, o jūs pats nebūtumėte žmogus su kamera vietoje galvos. Kaskart išrandante ir kelių metrų ilgio laikiklius-meškeres, jei filmuojate iš atstumo. Kodėl jums tai būtina?
- Tai suteikia kadrui gyvybės, tikrumo, dalyvavimo jausmą. Kamera – tarsi mano žvilgsnio tęsinys, o žvilgsnis visada dinamiškas, akys klajoja po vaizdą, keičia matymo kampą ir atstumą.
Kai įjungiu kamerą ilgo kadro filmavimui, aprėpiu viską, kas tuo metu vyksta, ir nesvarstau, kuris momentas tiks filmui, kuris ne. Per montažą atsirinksiu.
Tarkime, šeimoje įtampa, jie aiškinasi. Tai trunka valandą, ilgiau. Esu kartu ir mano kamera dirba. Vaikštau su ja filmuodamas visus, dalyvaujančius pokalbyje. Sako, esu panašus į šokėją, judantį tam tikra orbita aplink herojus planetas.
Jeigu staiga įsivyrauja pauzė, nenustoju dirbti, fiksuoju detales – sugniaužtą kumštį, krutančius pirštus ar netgi katę, driežus ant sienų. Nenustebkite, Indonezijos namai pilni gyvybės, nei driežo, nei katės ar vabalo nereikia ieškoti. Prifilmuoju šimtus valandų. O ekrane epizodas trunka kelias minutes.
- Vos ateidavote į Sjamsuddinų šeimą – ir kamera įjungta?
- Tikrai ne. Esame netgi daugiau bendravę be filmavimo. Mano idėja buvo per vienos šeimos kasdienybę parodyti, kaip keičiasi Indonezija nuvertus diktatūrą.
Pasirinkau tris sritis: politiką, religiją, ekonomiką. Įjungdavau kamerą, kai pajusdavau, kad kaupiasi pokalbių, įvykių, susijusių su kuria nors tų temų, atmosfera. Kadangi gerai šeimos narius pažinau, galėjau nujausti, kaip bus.
Tarp kelių šimtų valandų buvo ir nuostabiausių epizodų, kurių atsisakiau. Jie buvo gerai nufilmuoti, bet neturėjo nieko bendra su mano pasirinkta idėja.
- Ar nekilo pagunda radikaliau dalyvauti skurstančios šeimos gyvenime? Tarkime, išspręsti jų skolų problemas?
- Šeima savo gyvenimą tvarkė pati. Kitas dalykas, kad nebuvome abejingi močiutės Ramidžos sveikatai ir per filmavimą padėjome jai. Kai filmai laimėjo tarptautinius prizus, o kai kurie jų buvo piniginiai, nupirkau močiutei sveikatos draudimą, sumokėjau už anūkės Tari studijas.
Tari – vienintelė iš gausios šeimos, pasiekusi aukštąjį mokslą, ir tai buvo jos močiutės svajonė. Močiutė jaučiasi puikiai, o 21 metų Tari šį gruodį gaus masinių komunikacijų studijų diplomą. Tari jau priimta dirbti viename televizijos kanalų. Tai, kad mes filmavome Tari nuo penkerių metų, galbūt lėmė jos profesijos pasirinkimą.
