- Kas yra jūsų dainų adresatas: jūsų vaikai, anūkai ar dar nepažįstama publika?
- Adresatas visų pirma aš pats. Dainuoju sau, kai liūdna, kai linksma, kai nuobodu, kol pasidaro visiškai nieko. O paskui klausosi ir tie, kurie netyčia atklysta į koncertus, vakarones. Niekur nedings, turi klausyt...
Mano vaikai jau baigia išaugti iš vaikiškų dainų amžiaus, tad lieka anūkai, su jais smagiai pasistūgaujam. (Čia kalbu ne tik apie vaikiškas dainas, nes anūkai mielai traukia ir liaudiškas, ir partizaniškas – tik duok!)
Per koncertus norom nenorom tenka stebėti publiką, kas reaguoja, kaip reaguoja. Tie, kurie su vaikais, kurie turi vaikų arba patys dar išsaugoję vidinį vaikiškumą, spontaniškumą, tie yra patys patys! Nors ir kiti visai nieko.
Dėl suaugėliškų dainų truputį kitaip, jos ieškosi panašiai jaučiančių, būnančių. Sielabrolių, vienžo...
Iš tiesų nežinau, kas tas dainų adresatas. Gal, sakau, ponia mirtis? Jeigu juokas atsirado kaip sąmoninga, paradoksali reakcija į mirties baisumą, tai gal daina irgi. O gal mirčiai visiškai neįdomu, ką mes čia giedam? Tikriausiai taip.
- Jeigu reikėtų nustatyti jūsų dainoms amžiaus cenzą, koks jis būtų?
- Mano dainos skirtos klausytojams nuo 1 metų iki 101, tik vyresniems jau nepatartina. Nors, jei prieš koncertą pasitariama su šeimos gydytoju, tai kodėl gi ne... Kartais kaip tik padeda.
- Ar koncertuose, skirtuose vaikams, yra nutikę kuriozų? Kokie jie?
- Vieną kartą bandydamas išprovokuoti provincijos vaikus pokalbio, paklausiau: "Na, vaikai, kas sugalvos įdomiausią klausimą, gaus dovanų mano CD. Vienas toks tylenis pakėlė ranką ir klausia: "Ko čia atvažiavai?" Jis ir laimėjo CD. Beje, veiksmas vyko Žemaitijoje, kaip supratote.
- Ar įmanoma nustatyti, kokias dainas rašyti sunkiau: vaikams ar suaugusiems?
- Kad nematau didelio skirtumo tarp pirmųjų ir antrųjų, kartais net atvirkščiai – nesuaugę būna daug labiau suaugę už kokį pasigėrusį, piktą dėdę nesubrendėlį.
Dainas rašyti vaikams lengviau tik dėl to, kad dažniausiai jos atsiranda būnat tarp jų, kvailiojant su vaikais, t.y. sukuriamos kartu. Taip, beje, dažniausiai atsitinka ir rašant pasakas.
O dainos suaugusiems randasi vienatvėje. Vienatvė ir yra jų palydovas – toks jau tas suaugėliškas gyvenimas. Gal ir dainuoti jas reikėtų sau vienam, užsidarius duris ir užsikimšus ausis? Vis dažniau pagalvoju apie tai.
- Ar jaudinatės prieš atlikdamas naują dainą vaikams? Ar nebijote jų reakcijos?
- Vaikų nebijau, jie ne kokie suaugę.
- Artėja festivalio „Tai – aš“ koncertas „Bardai vaikams“. Ką vaikai ir jų tėveliai turėtų žinoti prieš ateidami į jūsų koncertą?
- Ateidami į koncertą turėtų žinoti, kad nieko nereikia žinoti iš anksto... Ir dar: kad šitaip kurti gali kiekvienas, o dainuoti – juolab. Ir dar geriau už mane!!! Gal tai ir yra žinia, kurią norisi pranešti: kūryba, dainavimas yra didžiausias džiaugsmas. Ne karjera, ne darbas, o buvimas su draugais, buvimas čia ir dabar. Bėgimas nuo nevilties, nuo vienatvės... Ir liaudies daina, ir dainuojamoji poezija keičia mus, sutvirtina, padaro tauta, bendruomene. Ne veltui amžinatilsį Vytautas Kernagis iki šiol vadinamas Atgimimo šaukliu. Kodėl? Nes šis poetinio politikavimo būdas sukelia mažiausią pasipriešinimą.
- Galbūt tai ne pirmas koncertas vaikams per festivalį „Tai – aš“? Kokie įvykiai ar žmonės labiausiai įsiminė?
- Po koncerto atėjo gal aštuonerių metų mergaitė, paspaudė ranką ir pasakė: "Ačiū tau, gerbiamas Vytautai V. Landsbergi." Iš vaiko lūpų tokio „rimto“ teksto nesitikėjau... Vos susilaikiau bandydamas išlaikyti rimtį ir atsakiau: "Ir tau ačiū, gerbiama miela mergaite."
- Kokios nuotaikos tikitės per koncertą ir festivalį?
- Nuotaikingos.
- Ką jums reiškia žodis „jaukumas“?
- Kai kambarys truputį sujauktas, man jauku, nes primena vaikystę.
Koncertas "Bardai vaikams" - spalio 20 d., sekmadienį, 12 val. Vilniaus mokytojų namų svetainėje (Vilniaus g. 39).
