Pirmasis. Šis epitetas – nuolatinis maestro S.Sondeckio ir jo įkurto Lietuvos kamerinio orkestro kūrybinės biografijos palydovas. Pirmasis kamerinis orkestras Lietuvoje, paskatinęs vėliau atsirasti kitus kolektyvus, davęs postūmį naujiems žanrams lietuvių kompozitorių kūryboje. Pirmasis kūrinių atlikimas Lietuvos scenoje, lietuvių ir kitų tautų kompozitorių kūrinių premjeros, pirmą kartą į sceną išvedami atlikėjai. Pirmą kartą užsienio šalyse skambantis Lietuvos vardas dar esant SSRS glėbyje, išminti takai į garsias sales bei festivalius. Pirmieji ryšiai su laisvojo pasaulio koncertų agentūromis, naujos koncertinio gyvenimo tradicijos. S.Sondeckio biografija knibždėte knibžda naujas idėjas ir sumanymus žyminčių ženklų.
Pirmasis žingsnis – „Vaikiška simfonija“
S.Sondeckis apie dirigento karjerą iš pradžių nė nesvajojo. Iš Šiaulių kilęs gimnazijos mokytojos Rozalijos Sondeckienės ir ekonomisto, visuomenės veikėjo, miesto burmistro Jackaus Sondeckio, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravusio į Vakarus, sūnus baigė smuiko studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, profesoriaus Aleksandro Livonto klasėje. Patobulinęs įgūdžius Maskvos konservatorijos aspirantūroje, kur jam teko bendrauti su didžiųjų smuikininkų pedagogų karta, jis nuėjo ilgą pedagogo kelią. Pradėjo dirbti Vilniaus vaikų muzikos (dabar Balio Dvariono muzikos mokykla), vėliau Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, o nuo 1955-ųjų – dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla) smuiko pedagogu.
„Niekada neketinau diriguoti – tik mokyti. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – suteikti vaikams galimybių pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika“, – anuometinį nusiteikimą vėliau prisiminė S.Sondeckis.
Tačiau mokyklos vadovybės paragintas pakeisti išėjusį vyresnįjį kolegą Povilą Bekerį, 1955 metais ėmėsi vadovauti mokyklos styginių orkestrui. Pirmajai repeticijai pasirinkta Josepho Haydno „Vaikiška simfonija“ – mokyklos bibliotekoje rasta vienintelio orkestrinio kūrinio partitūra – tarsi turėjo žaismingai padėti susivokti, ar gali jis ne tik griežti smuiku, bet ir diriguoti.
Kaip pasirodė – gali. Reikėjo suktis – ieškoti repertuaro, instrumentuoti pačiam ir, neturint pavyzdžių, mokyti vaikus, dažniausiai pasikliaujant nuojauta, literatūra, savo meile muzikai. Mokyklos orkestras niekada nepatyrė vėzdo drausmės. Gal todėl vaikus ir sugebėdavo sužavėti Johanno Sebastiano Bacho, J. Haydno, Wolfgango Amadeaus Mozarto, Piotro Čaikovskio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Graži muzika, kūrybingas ir atsakingas jos atlikimas ugdė atsakomybę, partnerystės pojūtį, gebėjimą susikaupti, pajusti bendro muzikavimo džiaugsmą.
Orkestras tapo ne tik mokyklinius uždavinius atliepiančiu židiniu, bet ir nuolat atsinaujinančiu koncertuojančiu kolektyvu, kaskart parengiančiu įdomias programas. 1976 m. M.K.Čiurlionio meno mokyklos orkestras vyko į tuomet dar Vakarų Berlyne surengtą Herberto von Karajano fondo jaunimo orkestrų konkursą ir jame laimėjo aukso medalį. S.Sondeckis linkęs šį laimėjimą vertinti kaip ypač reikšmingą, nes jis atvėrė kelią į tolesnės karjeros skrydį. Liaupsinantys epitetai mirgėjo tuomečio Vakarų Berlyno spaudos atsiliepimuose. S.Sondeckio vizitine kortele tapo įteikiant medalį pasakyti H.von Karajano žodžiai: „Neabejoju muzikos ateitimi, kol matau tokius orkestro ugdytojus.“
„Iki to konkurso dažnai abejodavau savimi, nepasitikėdavau, žvalgydavausi į kitus ir skaudžiai savyje išgyvendavau kiekvieną kritišką vertinimą. Ne todėl, kad pykčiau, bet manydavau, kad mažai sugebu. Tačiau kai legendinis H.von Karajanas, po mūsų pasirodymo atėjęs pas mus į užkulisius visam orkestrui girdint pasakė: „Das ist fantastisch, das ist unmoglich“ („Tai – fantastiška, tiesiog – neįmanoma“), pajutau tvirtą atramos tašką, pasitikėjimą savimi, tikėjimą teisinga kūrybine linija. Nebesižvalgiau, kas ir ką pasakys. Konkurso sėkmės aura ir H.von Karajano globa didžia dalimi lėmė mano tolesnę veiklą. 1978-aisiais buvau pakviestas į to paties H.von Karajano fondo orkestrų konkurso žiuri, 1979 m. vėl į Vakarų Berlyne H.von Karajano kuruojamą festivalį „Berliner Festwochen“, keturis kartus dalyvavau tarptautinių festivalių viršūne laikomame Zalcburgo festivalyje, į kurį be H.von Karajano sutikimo nebuvo kviečiamas nė vienas muzikas. Vėliau buvau pakviestas diriguoti ir Berlyno filharmonijos orkestrui. Sunku įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs likimas, jeigu Lietuva tuomet būtų buvusi savarankiška laisva valstybė. Tik paskelbus konkurso rezultatus gavau didžiausios JAV koncertų agentūros „Columbia Artist“ bei Prancūzijos radijo ir televizijos kvietimus gastroliuoti. Tačiau jais pasinaudoti, deja, negalėjau: tuomet viskas buvo griežtai koncertų agentūros „Goskoncert“ reglamentuojama ir pats atlikėjas savo karjera pasirūpinti galios neturėjo“, – vėliau kalbėjo S. Sondeckis.
1976-aisiais S. Sondeckis buvo jau ne tik puikiai grojančio moksleivių, bet ir antrą dešimtmetį sėkmingai gyvuojančio kito kolektyvo – Lietuvos kamerinio orkestro – vadovas.
Palaimino smuiko virtuozas
XX a. viduryje Europoje vos tik pradėjo reikštis vadinamieji kameriniai orkestrai, XVII-XVIII a. gyvavusių orkestrų įpėdiniai. Šis judėjimas susijęs su prabudusiu susidomėjimu puikia ikiromantinės epochos muzika, beveik neskambėjusia daugelį dešimtmečių. Geležinės uždangos nuo pasaulio atskirtiems lietuviams milžinišką įspūdį padarė Rudolfo Baršajaus vadovaujamo Maskvos kamerinio orkestro 1957 metų gastrolės Vilniuje. Ne vienas atlikėjas tada panoro išbandyti šį žanrą, tačiau burti orkestrą ėmėsi tik S.Sondeckis. „Kodėl gi mums savo malonumui nepamuzikavus?“ – tuomet susimąstė jis, pasitarė su savo pedagogu A.Livontu ir gavo jo pritarimą. Keli pirmieji bandymai nepavyko, bet svajonė liko...
Paskata, paties S.Sondeckio žodžiais tariant, buvęs ypač nuobodus J.S.Bacho „Fugos meno“ atlikimas. Filharmonijoje koncertavo kvartetas iš Vokietijos. „Grojo taip neįdomiai, kad neiškentęs išėjau iš salės. Ant laiptų sutikau tuometį Filharmonijos direk torių Balį Federavičių. Išklausęs mano kritiką atšovė: „Kurk, Sauliau, kamerinį orkestrą ir pagrosi geriau. Mes padėsime.“ Tai man buvo geras akstinas veikti. Užsidegiau“, – vėliau pasakojo S.Sondeckis. Savo idėjai įgyvendinti pasitelkė artimiausius vienminčius – smuikininką Paulių Juodišių ir pianistą Dainių Trinkūną.
1960 m. balandžio 23-iąją į repeticiją vienoje erdvesnių Valstybinės konservatorijos klasių susirinko 20 stygininkų – Konservatorijos studentų, dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių, pedagogų. Dabar Lietuvos muzikinės kultūros istorijoje ši data užfiksuota kaip orkestro gimimo diena.
Pirmąjį viešą pasirodymą orkestras surengė po pusmečio. 1960 m. spalio 30-ąją jis dalyvavo muzikologo Vytauto Karpavičiaus parengtoje Valstybinės filharmonijos Muzikinės kultūros liaudies universiteto paskaitoje „Žymieji XVIII a. muzikos klasikai G.F.Handelis ir J.S.Bachas“. Ir taip pianissimo prasidedančio J.S.Bacho Preliudo h-moll garsais Lietuvos kamerinis orkestras tyliai, nedrąsiai visuomenei pranešė apie savo atėjimą.
Įsimintinos buvo pasaulinio garso amerikiečių smuikininko Isaaco Sterno 1960 m. gegužės pradžios gastrolės Vilniuje. Eidamas į savo repeticiją, jis atsitiktinai išgirdo Filharmonijos Mažojoje salėje repetuojantį kamerinį orkestrą ir užsuko į salę. I.Sternas ne tik pabendravo su atlikėjais, kartu pagriežė, bet ir pakonsultavo juos dėl J.S.Bacho traktuotės, štrichų, dinamikos. Šis susitikimas buvo lyg įžanga į vėliau prasidėjusį itin platų orkestro kūrybinį bendradarbiavimą su garsiausiais pasaulio muzikais.
Formuodamas orkestrą S.Sondeckis klausėsi daug muzikos, analizavo kūrinius, mokėsi dirigavimo iš imponavusio tuomet Balio Dvariono, iš atvykstančių į Lietuvą koncertuoti dirigentų, tačiau, kaip vėliau teigė pats, „mėgėjišką“ dirigento veiklą profesionalumo pakopon pakylėjo studijos pas garsų dirigentą ir pedagogą iš Prancūzijos Igorį Markevitchių, 1963-iaisiais Maskvoje surengusį pusmetį trukusius meistriškumo kursus. Jo asistentu tuo metu buvo Ottas Werneris Mulleris, vėliau tapęs vienu garsiausių dirigavimo pedagogų, Juilliardo mokyklos ir Curtis instituto (JAV) profesoriumi.
Mokydamasis pas šiuos muzikus S.Sondeckis dar geriau perprato muzikos meno ypatumus, stilistikos įvairovę. Studijos tarsi atpalaidavo rankas – jos tapo iškalbios, diriguojama schema jau įprasmino muziką, pradėjo alsuoti.
„Tikras menininkas stengiasi ne tik sužavėti -- jis privalo klausytoją ir įtikinti“, – ir šiandien S.Sondeckis atmena į brandą vedusią I.Markevitchiaus mintį. Vėliau jo darbo su orkestru principus tobulino darbas, koncertai, partnerystė su garsiais atlikėjais solistais, bičiulystė su kompozitoriais.
Iš kūrybinės drausmės – meninis rezultatas
Nuo pat pirmųjų darbo su orkestru dienų S.Sondeckis kūrė kolektyvo veiklos strategiją, repertuaro politiką, rūpestingai rinko kūrinius, formuojančius kolektyvo stilistinę kryptį, nuosekliai ugdančius jo kūrybinę potenciją.
S.Sondeckio teigimu, kiekviename meno kolektyve pirmiausia turi būti išugdyta kūrybinė drausmė. Tik kai dirigentas tokią atmosferą sukuria, tuomet gali pasiekti jautrių filiruočių, kvėpuojančių liuftpauzių, derančių unisonų, tikslių garso atakų, dinaminės ir artikuliacijų įvairovės. Kiekvieno muzikanto vidinė drausmė leidžia veiksmingai bendrauti su interpretacinius sumanymus įgyvendinančiu dirigentu.
„Išglebimas, nesugebėjimas susikaupti – vienas didžiausių orkestrinio muzikavimo priešų. Kolektyvas ar menininkas, kuriam tai būdinga, – pasmerktas“, – teigia maestro. Orkestro kūrybinė drausmė turi būti ugdoma tik grojant, bet ne kalbant ar ginčijantis su muzikantais.
S.Sondeckio meninė nuojauta, pedagoginiai sugebėjimai diegti ansamblinio grojimo įgūdžius, dirbti tol, kol orkestras ima skambėti kaip gerai suderintas instrumentas, netrukus davė vaisių.
„Praėjo dveji metai. Orkestras susigrojo, sutvirtėjo, atsirado švarus intonavimas, skambesio švelnumas ir dermė, turtingi ir subtilūs niuansai, stiliaus jausmas“, – dar 1963-iaisiais apie Lietuvos kamerinį orkestrą rašė muzikologas Vytautas Landsbergis pirmajame straipsnyje, išspausdintame ne Lietuvoje, o tuometiniame sąjunginiame žurnale „Sovetskaja muzyka“.
S.Sondeckis su orkestru rengė vis naujas programas, koncertuodavo ne tik Vilniuje, bet ir sukdavo ratus per visą Lietuvą, aplankydavo tolimiausias mokyklas, kolūkių kultūros namus, į kuriuos siuntė tuometė Filharmonijos vadovybė. Kolektyvo repertuaras buvo kaupiamas dviem pagrindinėmis kryptimis: senieji italų meistrai, J.S.Bachas, Georgas Friedrichas Handelis, W.A.Mozartas ir XX a. kompozitoriai.
Negalėjo nurimti be naujovių
Lietuvos muzikinio gyvenimo peizažas būtų gerokai skurdesnis be S.Sondeckio sumanymų. Naujos koncertinės erdvės, pirmasis vasaros festivalis, naujamečiai koncertai – tai vis S.Sondeckio idėjos. Turėdamas organizatoriaus talentą, jis teikdavo siūlymus, o pozityviai mąstantys Filharmonijos vadovai palaikė ir bendromis jėgomis kūrė muzikinio gyvenimo tradicijas.
Nuo 1963 m. viena populiariausių klasikinės muzikos erdvių, be Filharmonijos salių, tapo Vilniaus katedra (sovietmečiu – Paveikslų galerija). Sekmadieniais 13 val. vilniečiai tarsi atlaidų rinkdavosi į ją klausytis muzikos. Pirmasis vargonuoti Šv.Kazimiero koplyčioje ėmė Leopoldas Digrys, tačiau koncertai ypač išpopuliarėjo, kai muzikantams buvo patikėta visa Katedros erdvė. Nuo 1963 m. lapkričio 17-osios, kai kamerinis orkestras pirmą kartą pakvietė paklausyti Arcangelo Corelli, G. F. Handelio ir J. S. Bacho kūrinių, Katedra daugiau kaip dviem dešimtmečiams tapo muzikos šventove, o garbė pradėti sezoną dažniausiai buvo suteikiama vienam šios tradicijos pradininkų S.Sondeckio diriguojamam Lietuvos kameriniam orkestrui.
1966-ųjų rudenį S. Sondeckiui kilo mintis paskutinę metų dieną Katedroje atlikti J. Haydno „Atsisveikinimo simfoniją“, turinčią vaidybos elementų. Tuomet tik Operos ir baleto teatre tradiciškai naujametį vakarą skambėdavo „Traviata“.
1966-ųjų paskutinį vakarą Vilniaus katedros durys buvo apgultos norinčiųjų patekti į koncertą. Jo kulminacja tapo žvakių šviesoje atliekama „Atsisveikinimo simfonija“: muzikantai užpučia jas vieną po kitos ir palieka sceną, tirpsta šviesa tarsi pralekiančios metų dienos, savaitės mėnesiai...
S.Sondeckio siūlymu 1971 m. rugpjūčio mėnesį Palangoje, Tiškevičių rūmų (Gintaro muziejaus) terasoje, pradėti rengti nuotaikingi „Nakties serenadų“ koncertai. Medžių šešėliai, pralekiančio vėjo šuoras šviesiai barokinei muzikai suteikia prakilnios roma ntinės atgaivos. Taip buvo prikelta aristokratiško muzikavimo dvaruose tradicija, o Lietuvoje pradėtas rengti pirmasis vasaros festivalis.
Savotiškas S.Sondeckio atradimas – Trakų pilies didžioji menė, kurioje pirmasis Lietuvos kamerinio orkestro koncertas surengtas 1967 metų gegužės 21-ąją. Puiki akustika, kamerinei muzikai tinkamas interjeras sekmadienio popietėmis sutraukdavo daug klausytojų. Vėliau buvo surengtas ir Trakų festivalis.
Atvėrė langą į Europą
„Jau po kelių pirmųjų taktų neliko abejonių, kad klausomės puikaus ansamblio, pasiekusio savojo meno viršūnės. Kai recenzentas susiduria su tokia technine tobulybe, su tokiu instrumentų valdymu, su tokiu idealiai tobulu grupių skambėjimu, tokiu jautriu partitūros girdėjimu, tokia nuostabia kiekvieno kūrinio dramaturgijos visuma, tokiu intensyvumu, – jam nebelieka nieko kito, kaip tik atvirai džiaugtis ir stebėtis.“
Kai Liuksemburgo laikraščio „Luxemburger Wort“ muzikos apžvalgininkas 1976-ųjų liepą rašė šias eilutes apie Echternacho festivalio dalyvį Lietuvos kamerinį orkestrą, šis kolektyvas jau buvo gerai žinomas ir populiarus buvusioje SSRS ir Rytų Europos šalyse nuo Murmansko iki Taškento, nuo Kaliningrado iki Sachalino, tačiau dar visai nežinomas Vakarų Europoje. 1960-aisiais susibūrusiam orkestrui tai buvo garbinga scena debiutuoti Vakaruose.
Lietuvos kamerinis orkestras į Echternachą pateko tarpininkaujant prancūzų vargonininkui Jeanui Guillou, kuris, 1971 m. pirmą kartą gastroliuodamas SSRS, koncertavo ir Lietuvoje, vėliau dalyvavo III Vilniaus vargonų muzikos festivalyje, susipažino su orkestru ir įvertino jo meistriškumą. S.Sondeckio parengta orkestro programa nenuvylė ir Echternacho festivalio rengėjų – jis buvo savotiškas atradimas tiek jiems, tiek klausytojams bei muzikos kritikams, susirinkusiems iš Liuksemburgo, Belgijos, Olandijos, tuometės VFR, Prancūzijos.
Tarptautinis Echternacho festivalis S.Sondeckiui ir Lietuvos kameriniam orkestrui tapo savotišku langu į Europą. Vėliau kolektyvo maršrutuose buvo užfiksuotos beveik visos Senojo žemyno šalys, JAV, Japonija, Kuba, Kanada, Čilė, Peru, Egiptas, Pietų Afrikos Respublika.
Austrijoje, garsiajame Zalcburgo festivalyje, S.Sondeckis dalyvavo keturis kartus, iš jų – du su Lietuvos kameriniu orkestru. Ypač reikšmingas pasirodymas buvo 1991-aisiais, minint W.A.Mozarto mirties 200-ąsias metines: orkestras griežė ne tik vasaros festivalyje, bet ir rudenį rengiamuose kultūros dienų koncertuose. Tuomet buvo atliktos tragiškus įvykius Lietuvoje primenančios Alfredo Schnittke's „Sutartinės“
1989 m. vasarą nutrūkus ryšiams su SSRS koncertų agentūra „Goskoncert“, S.Sondeckis jau buvo žinomas kaip J.S.Bacho, W.A.Mozarto, A.Schnittke's, Arvo Parto muzikos interpretuotojas ir pradėtas kviesti įvairių pasaulio koncertinių agentūrų.
Petys petin su M.Rostropovičiumi
Sena bičiulystė S.Sondeckį siejo su violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi. M.Rostropovičiaus klasę Maskvos konservatorijoje baigė jo žmona Silvija Narūnaitė-Sondeckienė. Todėl gastrolių Vilniuje metu maestro būdavo svečias jų namuose.
1989-ųjų lapkritį, gastroliuodamas Romoje, S.Sondeckis viešbutyje netikėtai buvo pakviestas prie telefono. Skambino asmuo, prisistatęs M.Rostropovičiaus vadybininku, ir pasiūlė po metų gastroles Italijoje su maestro. „Iš pradžių nepatikėjau. Pamaniau, gal koks pokštas. Tuomet jokių ryšių su M.Rostropovičiumi nepalaikiau. Kaip buvau surastas ir kodėl atsirado toks pasiūlymas, nesužinojau ir vėliau, bet gastrolės 1990-ųjų gruodį įvyko“, – pasakojo S.Sondeckis.
Tai buvo pirmieji orkestro iš Lietuvos koncertai užsienyje su garsiuoju violončelininku. Tuomet tos gastrolės atrodė fantastiškos, neįtikėtinos. Po mėnesio jau laukė naujas susitikimas su M.Rostropovičiumi Ispanijoje. Jį lydėjo 1991-ųjų sausio įvykiai Lietuvoje, kai, gindami šalies nepriklausomybę, nuo sovietinių pajėgų žuvo Lietuvos žmonės.
Pagrojęs gedulingą muziką Vilniaus sporto rūmuose pašarvotoms aukoms, jau kitos dienos, sausio 15-osios, ankstyvą rytą užsakomuoju reisu orkestras išskrido į Madridą. Savo lagamine S.Sondeckis vežė Lietuvos televizijos žurnalistų paruoštą videofilmą ir daugybę kruvinus įvykius atspindinčių nuotraukų.
M.Rostropovičius atrinko ryškiausias, liepė jas padauginti ir per spaudos konferencijas pats dalijo žurnalistams. Su meile, užuojauta ir viltimi jis kalbėjo apie Lietuvą, jam brangius laisvę mylinčius žmones. Filmuota medžiaga buvo rodoma per Ispanijos televiziją.
Išvykos metu kilo mintis vieno koncerto honorarą paaukoti vaistų labdarai sužeistiesiems Lietuvoje. Prie šio ketinimo prisidėjo ir M.Rostropovičius, skyręs antra tiek pinigų, kiek buvo surinkęs Lietuvos kamerinis orkestras, – 15 tūkstančių vokiškų markių. Orkestras skrido namo iki lubų vaistų dėžių prikrautu lėktuvu.
S.Sondeckiui dar ne kartą teko koncertuoti su M.Rostropovičiumi Ispanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, susitikti per jo apsilankymus Vilniuje. Paskutinį kartą jiedu matėsi Sankt Peterburge – su savo vadovaujamu Valstybinio Ermitažo orkestru S.Sondeckis atliko maestro M.Rostropovičiaus patvirtintą programą iš XIX amžiaus danų ir rusų kompozitorių kūrinių. Tame renginyje Ermitažo teatre M.Rostropovičius ir jo žmona dainininkė Galina Višnevskaja pristatė jų pastangomis aukcione įsigytus, į rusų kalbą i šverstus ir prabangiai išleistus Danijos princesės Marijos Fiodorovnos, caro Aleksandro III žmonos ir Nikolajaus II motinos, dienoraščius.
Vizitinė kortelė -- W.A.Mozartas
Vienas žaviausių S.Sondeckio biografijos puslapių – su įvairiais orkestrais atliktų W.A.Mozarto kūrinių interpretacijos. Daugybė pagyrų apie tai išsibarstę po pasaulio spaudos puslapius, tačiau itin brangūs tie, kurie pasiekė Lietuvą iš W.A.Mozarto gimtojo Zalcburgo arba Vienos.
„Tačiau kaip nustebo publika, kai suskambo W.A.Mozarto muzika. Ir netgi du kūriniai, kurie čia kasmet skamba po daug kartų ir kurių atlikimas gali būti laikomas ne tik rizika, bet ir iššūkiu. Turime galvoje Divertisment us F-dur ir D-dur styginiams. Mes tarytum naujai susipažinome su seniai pažįstama muzika. Jau pirmieji Allegro (iš Divertismento F-dur) taktai parodė, jog net smulkiausios detalės čia taip nušlifuotos, kad nušlifuoti jas dar labiau vargu ar įmanoma. W.A.Mozarto temos atskleistos nuostabiai giliai. Tą vakarą grojo tikri meistrai...“ – rašė „Salzburger Tagblatt“.
W.A.Mozartas nuo jaunystės buvo vienas mėgstamiausių Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjo S.Sondeckio kompozitorių. Tačiau tai – visai neoriginalu. Svarbiausia, kad jo vadovaujamas orkestras puikiai pajuto W.A.Mozarto stilių ir buvo pradėtas kviesti į garsiausius festivalius, koncertų sales groti net po kelias būtent šio kompozitoriaus kūrinių programas.
Klausytojui tarsi lengviau suvokiamas ir atlikėjui iš pirmo žvilgsnio lengvai prieinamas W.A.Mozartas, dirigento įsitikinimu, įveikiamas sunkiai: genialus jo muzikos paprastumas, krištolinis melodikos tyrumas reikalauja meninio subrendimo, išskirtinio skonio, jautraus ansambliškumo. „Groti W.A.Mozartą – tas pats, kas vaikščioti ant bedugnės krašto. Vienas netikslus žingsnis ir muzika netenka vaiskumo, subtilaus barokinio žavesio, netenka savo esmės“, – yra sakęs S.Sondeckis.
Ne tik Lietuvos kamerinis, bet ir S.Sondeckio vadovaujamas Valstybinio Ermitažo orkestras „Sankt Peterburg camerata“ bei Graikijos miesto Patrų orkestras „Hellas“, kuriam S.Sondeckis vadovavo šešerius metus, kiti Europos orkestrai, su kuriais dirbo kaip kviestinis dirigentas, W.A.Mozarto kūrinius griežė su tokiais elitiniais atlikėjais kaip smuikininkai Gidonas Kremeris, Olegas Kaganas, Vladimiras Spivakovas, Gilas Shahamas, fleitininkai Jeanas Pierre'as Rampalis, Aurele Nicolet, klarnetininkas Paulas Meyeris, pianistai Ingrid Hobler, Justusas Frantzas, Jevgenijus Kisinas, Tatjana Nikolajeva, Dmitrijus Baškirovas, Aleksejus Liubimovas, altininkas Jurijus Bašmetas, kiti talentingi instrumentininkai, dainininkai.
1986 m. „Westdeutsche Allgemeine“ S.Sondeckio parengtas W.A.Mozarto kūrinių interpretacijas pavadino elitinėmis, o dirigentą – „elitiniu W.A.Mozarto muzikos atlikėju“.
J.S.Bachą primena balta žvakė
„W.A.Mozartas mėgo gerą draugiją“, – po vieno Lietuvos kamerinio orkestro koncerto rašė austrų spauda. „Muzikiniai delikatesai“, – taip S.Sondeckio interpretacijas vadino Reingau festivalio apžvalgininkai, kartu pridurdami, kad net W.A.Mozarto Konce rtą G-dur atlikęs smuiko virtuozas G.Shahamas nenustelbė dirigento meninės įtaigos. Tačiau mocartiškuoju vadinamo orkestro repertuare su šiuo autoriumi varžėsi didysis genijus J.S.Bachas. O kaip kitaip – juk užmojis įdomiai atlikti J.S.Bacho „Fugos meną“ buvo viena paskatų įkurti orkestrą. Šį kūrinį jau po kelių dešimtmečių S.Sondeckis parengė Frankfurto prie Maino J.S.Bacho draugijos užsakymu ir atliko Frankfurto „Alte Oper“ koncertų salėje, kurioje telpa per 3000 klausytojų.
J.S.Bacho muzika dirigentą žavėjo savo didybe, monumentalumu, o svarbiausia – visu žmogaus sielai būdingu jausmų spektru nuo tamsaus liūdesio iki spinduliuojančio džiaugsmo.
Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Rusijoje diriguojant S.Sondeckiui buvo atliktos monumentaliosios J.S.Bacho Didžiosios mišios h-moll, „Fugos menas“, „Pasija pagal Matą“ ir daugelis kitų kūrinių.
Įvairiomis prasmėmis S.Sondeckio biografijoje reikšmingas 1996-ųjų koncertas Leipcige, Šv.Tomo bažnyčioje. Maestro buvo pakviestas diriguoti J.S.Bacho Mišių Leipcigo radijo chorui ir orkestrui tarptautinio festivalio „J.S.Bachas ir jo miestai“ pradžios koncerte. Dirigavo Šv.Tomo bažnyčioje, kurioje palaidotas didysis kompozitorius, stovėdamas vos keli žingsniai nuo J.S.Bacho kapo. Kitą dieną ta pati programa skambėjo J.S.Bacho gimtinėje Eizenache, Šv.Jurgio bažnyčioje, kurioje didysis kompoz itorius buvo pakrikštytas. Po mišių prie S.Sondeckio priėjo žmogus ir padovanojo baltą žvakę. Maestro ir šiandien ją saugo kaip vieną ryškiausių savo kūrybinio gyvenimo simbolių.
XX a. muzikos atvėrimai
Greta klasikos S.Sondeckis su savo išugdytais orkestrais klausytojams pristatė ir XX a. muzikos pasaulį. Ne avangardą, bet tuos kūrinius, kurių prasmė orkestro vadovui buvo gerai suvokiama. „Man šiuolaikinė muzika – visiškai ne tai, kas tik madinga, kas kurtina neįprastais garsų deriniais. Nenoriu diriguoti muzikos, kurios estetika manęs nejaudina“, – yra sakęs S. Sondeckis.
Įvairiais laikotarpiais Lietuvos kamerinio orkestro repertuare atsirado XX a. meistrų Pauliaus Hindemitho, Benjamino Britteno, Dmitrijaus Šostakovičiaus, Olivier Messiaeno, XX a. pabaigos didžiausių rusų modernistų Sofijos Gubaidulinos ir Edisono Denisovo, lenko Krzysztofo Pendereckio, esto Raimo Kangro, rusų Rodiono Ščedrino, Sergejaus Slonimskio, Viačeslavo Artiomovo ir daugelio kitų autorių kūrinių.
Išskirtinio pasisekimo visada sulaukdavo Georges'o Bizet ir R.Ščedrino „Karmen siuita“, kurioje dirigento sumaniai vedamas orkestras gebėdavo pasiekti puikų nuotaikų, temperamento balansą, vien styginiais sukurti spalvingiausią drobę.
Kalbėdamas apie amžininkus S.Sondeckis džiaugiasi: „Man pasisekė – turėjau laimės bendrauti su XX a. antrosios pusės didžiausiais meistrais A.Schnittke, A. Partu, R.Ščedrinu, Peteriu Vasku, S.Slonimskiu, E.Denisovu. Ką jau kalbėti apie savo kūrinių pirmuosius atlikimus patikėjusius gabiausius lietuvių kompozitorius.“
Maestro bendravimas su vienu ryškiausių XX a. kompozitorių A.Schnittke užsimezgė seniai, bet tikra draugyste virto šiam kuriant vėliau itin išpopuliarėjusį kūrinį Concerto grosso Nr.1. Pirmą kartą jis nuskambėjo Vilniuje 1977 m. balandžio 12-ąją, o po kelių dienų Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje.
Tais pačiais metais Lietuvos kamerinis orkestras buvo pakviestas gastrolių į Vokietiją ir Austriją. S.Sondeckis pasiūlė į programą įtraukti šį A.Schnittke's opusą, o autorių paimti į koncertinę kelionę kaip solinės fortepijono, čembalo partijų atlikėją. Šiandien jau šmaikščiomis legendomis apipintos klajonės valdiškais koridoriais, kai iki paskutinės akimirkos nebuvo aišku, ar pavyks kompozitorių pirmą kartą išvežti į užsienį.
„Be jo negalėsime groti, – tuomet įrodinėjo S. Sondeckis. – Solo partija pagrįsta improvizacija ir niekas, išskyrus autorių, nesugebės to padaryti.“
Planas pavyko – į 24 koncertų turnė didžiausiuose Vokietijos ir Austrijos miestuose kartu su Lietuvos kameriniu orkestru ir solistais G.Kremeriu, Tatjana Grindenko išvyko ir A.Schnittke. Jis tuomet skambino savo Concerto grosso Nr.1 ir A. Parto „Tabula rasa“ fortepijono partiją.
Concerto grosso Nr. 1, dedikuotas pirmiesiems atlikėjams G.Kremeriui T.Grindenko ir S.Sondeckiui, susilaukė pasaulinio pripažinimo. „Patekti į S.Sondeckio rankas – kompozitoriui didžiausia sėkmė! Dar daug kartų to linkiu sau (ir visiems savo kolegoms ). Didžiausia laimė muzikantui – tiesiog būti puikaus Mozarto, Messiaeno, Schuberto, Haydno, Bacho (ir daugelio kitų kompozitorių) muzikos atlikėjo rankose“, – programėlės viršelyje užrašė A. Schnittke.
Vokiečių kilmės rusų kompozitorius S.Sondeckiui patikėjo penkių savo kūrinių premjeras. Tarp jų – ir Concerto grosso Nr. 3, sukurtas Lietuvos kamerinio orkestro 25-meči o jubiliejaus proga ir dedikuotas S.Sondeckiui bei jo suburtam kolektyvui.
1991 metų sausio 13-ąją sužinojęs apie tragiškus įvykius Lietuvoje, A.Schnittke jau ne tik bičiuliams muzikams, bet ir visai lietuvių tautai skyrė iš sielvarto atsiradusias „Sutartines“. Paskambinęs S.Sondeckiui į Ispanijos miestą San Sebastianą, kuriame tuomet gastroliavo Lietuvos kamerinis orkestras, A.Schnittke ištarė: „Parašiau naują kūrinį. Jis skirtas Lietuvai.“ Rankraštį nusiuntė S.Sondeckiui net nepasilikęs kopijos. Neilgas, bet Sausio 13-osios dvasią itin atitinkantis kūrinys pirmą kartą nuskambėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje vasario 5 dieną.
„Kai baigėme groti, salė nuščiuvusi tylėjo. Po minutės visi atsistojo. Orkestras – taip pat. Stovėjome ir verkėme. Visa salė verkė...“ – neišdildomus įspūdžius prisimena S.Sondeckis.
Kūrybinė bičiulystė S.Sondeckį sieja ir su estų kompozitoriumi A.Partu. Jo kūryba S.Sondeckis susidomėjo dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje. Vienu minimalistinės muzikos krypties pradininkų vadinamas kompozitorius perėjo įvairius kūrybos etapus, kurių oficialūs vertinimai sovietiniais laikais svyravo nuo liaupsių iki kūrinių draudimo.
1977 metais S.Sondeckis į Lietuvos kamerinio orkestro gastrolių Vokietijoje bei Austrijoje programą įtraukė naują A.Parto kūrinį „Tabula rasa“. Per gastroles šis iki šiol vienas garsiausių A.Parto kūrinių buvo įrašytas į plokštelę. „Pasirodžius jai, įvyko sprogimas – ir kūrinys, ir plokštelė pradėti vadinti sensacija. Saulius man davė vizą į Vakarus“, – vėliau pasakojo A.Partas. Pastarasis „Tabula rasa“ įrašas pateko ir į didžiausiu tiražu XX amžiuje parduotų rimtosios muzikos įrašų šimtuką, kuris buvo paskelbtas 2000-ųjų pabaigoje.
S.Sondeckio archyve pagarbioje vietoje guli plokštelė su A.Parto dedikacija: „Sauliui, su meile ir dėkingumu, gyvybės mano muzikai įkvėpėjui.“
„A.Parto kūryba atvėrė man, ir ne tik man, naujas, anksčiau negirdėtos meditatyvinės muzikos erdves, – prisipažįsta S.Sondeckis. – Jos ramybė, galinga įtaiga pakelia žmogaus dvasią į nepatirtų jausmų dausas. Man teko didelė laimė artimai pažinti kompozitorių, aktyviai dalyvauti jo naujų kūrinių atsiradimo procese. Daugybę kartų scenoje panirdavau į Arvo genialios muzikos nirvaną, o gyvenime patirdavau palaimą bendraudamas su neišpasakytai kukliu žmogumi, tikru dvasios aristokratu, kilnia ir iškilia asmenybe.“
Partneriai – patikimi
„Dirigentui tenka būti ne tik muziku, bet ir pedagogu, psichologu, kartais net ir aktoriumi“, – savo profesijos ypatumus kartą apibūdino S.Sondeckis. Iš šalies žvelgiant, būtų galima teigti, kad to per maža. Jam reikėjo ir vadybininko, ir diplomato, ir net toliaregio gabumų. Blaivus mąstymas, tvarka, kruopštumas, sumanymų analitika, strategija, gilios muzikos įžvalgos, atsidavimas idėjai – tokiais bruožais grįsta jo veikla.
Klausytojams pateikiamose programose – jokio atsitiktinumo. Jos – apgalvotos, sudaromos atsižvelgiant į tam tikros salės akustiką, konkrečios auditorijos klausytojų specifiką, psichologiją, tačiau be jokių nuolaidų technikai, meniškumui. Kiekvienas koncer tas turi savo dramaturgiją.
S.Sondeckis įžvalgiai rinkosi perspektyvius jaunus solistus, jiems suteikdavo galimybių pagroti su orkestru, o publikai išgirsti ir ateityje pasekti vunderkindo ar šiaip talentingo paauglio muzikanto brendimo kelią.
Taip į Lietuvą jis atvežė dar Rygos Emilio Darzinio muzikos mokyklos mokinį G.Kremerį, su Lietuvos kameriniu orkestru koncertavo jauni, tuomet mažai žinomi, o vėliau brandūs pasaulinio garso smuikininkai Sergejus Stadleris, T.Grindenko, O.Kaganas, Sergejus Krylovas ir kiti.
Programas S.Sondeckis ruošė su tokiais įvairių kartų atlikėjais kaip violončelininkai Davidas Geringas, M. Rostropovičius, trimitininkai Guy Touvronas, Timofejus Dokšiceris, pianistai Tatjana Nikolajeva, Mūza Rubackytė, Justus Frantzas, kurį profesorius pristatė nepriklauso mybę atgaunančios Lietuvos žmonėms.
Ankstyvuoju kūrybinės veiklos laikotarpiu talentingiems atlikėjams J.Bašmetui, O.Kaganui, V.Spivakovui Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje S.Sondeckis surengė pirmuosius rečitalius su orkestru. Kadaise į sceną išvesti tiek jauni, tiek brandūs solistai iki šiol laukiami svečiai Lietuvoje.
Muzikantus ugdė nuo mažumės
S.Sondeckio, kaip reto Lietuvos muziko, asmenyje menininko nuojauta derėjo su pedagogo gabumais. Nuo 1959 iki 1986 metų jis vadovavo Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai, 1977 metais tapo profesoriumi, tačiau nenorėjo skirtis ir su vaikais, „čiurlioniukų“ orkestru. Nors su juo kasmet reikėdavo darbą pradėti beveik nuo nulio – mokyklą baigusius muzikantus vis keitė nauji, pradedantieji, šis orkestras turėjo savo žavesio. Visada jaunas, neužgraužtas rutinos, norintis tobulėti, patirti kolektyvinio muzikavimo džiaugsmą. S.Sondeckis įteigė jauniems „kolegoms“ muzikos suvokimo, pajutimo ir atlikimo paslaptis.
Tuo pat metu Lietuvos valstybinėje konservatorijoje atsirado dar vienas – studentų – orkestras, vadovaujamas S. Sondeckio. Didžiąją dalį šio kolektyvo muzikantų sudarė buvę „čiurlioniukai“. Susidarė unikali triada – kolektyvai, kurie gyveno savo gyvenimą, savaip reiškėsi Lietuvos kultūroje, bet juos siejo tas pats vadovas, ta pati pedagoginė sistema, jų nariai sklandžiai pereidavo iš vienos stadijos į kitą. Kartais visi trys kolektyvai koncertuodavo kartu, atlikdami klasikos ar XX a. muzikos šedevrus, i r grieždavo taip darniai, tarsi tai būtų darę nuolatos, nuo pat savo atsiradimo.
S.Sondeckis sukūrė savą orkestro muzikantų ugdymo sistemą. Pagrindinio – Lietuvos kamerinio orkestro – sudėtis ilgainiui keitėsi, vieni ateidavo, kiti išeidavo, tačiau galiausiai išskirtiniu jo bruožu tapo tai, kad jis buvo sudarytas tik iš S.Sondeck io mokinių, kuriuos jis išugdė M.K.Čiurlionio meno mokyklos ir Lietuvos konservatorijos orkestre. Muzikantus ženklino bendri ansamblinio grojimo įgūdžiai, bendras muzikos supratimas, aukšta garso išgavimo kultūra. Visa tai buvo įskiepyta nuo vaikystės ir skyrė šį orkestrą nuo visų kitų. Tuo metu – XX a. septintajame-aštuntajame dešimtmečiuose – tokių orkestrų pasaulyje tebuvo du – garsioji Zalcburgo Camerata, išugdyta Mozarteume Šandoro Vegho, ir Lietuvos kamerinis orkestras. Vieningas muzikavimo stilius, absoliuti ansamblinė precizika lėmė jo sėkmę.
Po orkestro įkūrimo buvo praėję 20 metų, kai Vokietijoje išleistoje muzikologo ir priekabaus kritiko Joachimo W.Hartnacko knygoje „Didieji mūsų dienų smuikininkai“ rašoma: „XX amžiaus pabaigoje tris kamerinius orkestrus galima įvardyti kaip pasiekusius a bsoliučią šio žanro viršūnę: tai „I Musici“ iš Romos, kurį dar A.Toscanini laikė geriausiu pasaulio kameriniu kolektyvu, Kamerinis orkestras iš Vilniaus, kurį S.Sondeckis (...) pakėlė į vargiai pranokstamas virtuoziškumo ir muzikalumo aukštumas, kurio lygis būtų sužavėjęs net tokį reiklų vertintoją kaip A.Toscanini, ir pagaliau – V. Spivakovo „Maskvos virtuozai“ .
1988 m. S. Sondeckis buvo pakviestas dirbti vienoje garsiausių pasaulyje Leningrado (dabar Sankt Peterburgo) konservatorijoje. Trejus metus jis buvo kviestinis profesorius. Jam buvo pasiūlyta iš geriausių pirmo-antro kursų studentų suburti kamerinį orkest rą. Po metų jie jau gastroliavo JAV, svečiavosi Curtis muzikos institute Filadelfijoje, Niujorke, Vašingtono, Cincinačio universitetuose ir kitose JAV aukštosiose mokyklose. Ilgainiui studentų kolektyvas tapo profesionaliu orkestru, o 1994 m. jam buvo suteiktas oficialus – Valstybinio Ermitažo orkestro „Sankt Peterburg camerata“ statusas. Su juo apvažiuota daugelis šalių, 1993-1997 m. orkestras buvo pakviestas įrašų projektui „Sankt Peterburg Classics“, kurį leido muzikos įrašų korporacija „Sony Classical“. „Sankt Peterburg camerata“ drauge su Lietuvos kameriniu orkestru ir Estijos vyrų choru atliko S.Sondeckio diriguojamą D.Šostakovičiaus Tryliktąją simfoniją. Šis įrašas gavo aukščiausią – penkių žvaigždučių – ekspertų įvertinimą.
S.Sondeckio pedagogines savybes pastebėjo užsienio impresarijai, vadybininkai. Jis vadovavo Davoso (Šveicarija) festivalio orkestrui, dirbo su Šlėzvigo-Holšteino (Vokietija) festivalio jaunimo orkestru, kurį įkūrė garsusis Leonardas Bernsteinas, jis kviestas kurti styginių orkestrą Taivane, stovėjo prie dabar plačiai išgarsėjusio orkestro „Kremerata Baltica“ ištakų – vadovavo pirmosioms repeticijome ir dirigavo pirmuosius koncertus. Tarp S.Sondeckio „kūrinių“ ir Graikijos Patrų miesto orkestras „Hellas“. Jis dirigavo Mursijos (Ispanija) tarptautinio jaunimo orkestrų festivalio jungtiniam orkestrui, buvo Belgijos filharmonijos jaunimo orkestro meno vadovas, tarptautinio Vokietijos Brandenburgo žemės jaunimo orkestro, „Ost-West Musikfest“ (Austrija) festivalio jaunimo orkestrų vadovas.
2010 m. rugsėjo 1 d. Šiaulių konservatorijai suteiktas S.Sondeckio vardas, nuo 2003-iųjų Šiauliuose, gimtajame mieste, rengiamas S.Sondeckio tarptautinis konkursas. Jis yra kelių premijų, tarp jų – Nacionalinės kultūros ir meno – laureatas, apdovanotas Gedimino I ir V laipsnio ordinais, Sausio 13-osios medaliu, Austrijos I laipsnio garbės kryžiumi už nuopelnus mokslui ir menui, Estijos Marijos žemės baltojo kryžiaus ordinu, Lenkijos garbės kavalieriaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Šiaulių universiteto garbės daktaras, Sankt Peterburgo N.Rimskio-Korsakovo muzikos akademijos garbės profesorius.
Parengė Milda Augulytė
