S. ir P.Stanikų kūrinius į Pilies gatvėje įsikūrusį Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejų atgabenęs sunkvežimis apsisuko ir sugrįžo prie dailininkų sostinėje nuomojamos dirbtuvė, rašo dienraštis "Lietuvos rytas".
Kadangi muziejininkai laiku nesugebėjo parengti patalpų, parodos „Dvigulė lova” atidarymą teko atidėti iki kitų metų vasario.
Po kelių dienų kūrėjų pora, rengusi parodas Varšuvoje, Pekine, Paryžiuje ir Niujorke, išskrenda į Argentiną, kur jų laukia ne mažiau svarbus įvykis – pirmojo anūko gimimas.
Žmogaus, šeimos ar šalies istorija – tema, kurią šie menininkai nuolat narplioja savo kūriniuose.
Apie tai ir kalbėjomės su į tėvynę trumpam sugrįžusiais penkiasdešimtmečiais S. ir P.Stanikais.
– Leninas, Adolfas Hitleris, šešis savo vaikus nužudžiusi nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso žmona, sunkiai susirgusi Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio gyvenimo draugė.
Kodėl kūriniuose naudojate istorijas apie diktatorių, valstybės lyderių šeimų likimus?
P.S.: Nežinant istorijos neįmanoma suprasti ir šiandienos.
Geriausias būdas kalbėti apie šių dienų problemas – ieškoti analogijų praeityje.
Tiesa, mes domimės ne tik istorija, bet ir šių dienų politikos aktualijomis.
Kai dirbame, visuomet būna įjungtas televizorius – BBC, „Al Jazeera”, prancūzų informaciniai kanalai. Kultūrinį „Arte” kanalą įsijungiame tik baigę darbą, vakare. (Juokiasi.)
S.S.: Kai prasidėjo Arabų pavasaris, susidomėjome rytietiškų diktatūrų tema. Kodėl tai vyksta, ką jie ten galvoja?
Politiniai ir istoriniai įvykiai mus labai stipriai veikia – neatsitiktinai neįvykusioje parodoje „Dvigulė lova” atsirado Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi šeimos istorijos atgarsių.
P.S.: Istorija ir politinės aktualijos mūsų darbuose natūraliai susipina su tokiomis amžinomis temomis kaip mirtis, gyvenimas, meilė, gimimas.
Juk gyvenime nėra nieko svarbiau už tai.
Istorinis kūrinio sluoksnis leidžia žiūrovui lengviau perprasti kūrinį, gundo sužinoti apie tai daugiau.
Juk savo darbuose mes dažniausiai nepateikiame atsakymų.
– Lietuvoje vis dar vyrauja nuostata, kad politika nesuderinama su geru menu.
Visa tai vienadieniai dalykai, o menas turi kalbėti apie amžinąsias vertybes.
S.S.: Tai irgi tiesa. Tačiau kūriniai apie amžinąsias vertybes taip pat sukuriami tam tikrais instrumentais.
Menininkai naudoja molį, kaltą ar pieštuką.
Mes irgi naudojame ir molį, ir pieštuką, bet mums to neužtenka. Mūsų instrumentai – ir istorija, ir politika, ir žmogaus kūnas.
Gal ne visada žvelgiame į tuos dalykus iš gražiosios pusės, bet per daug nefantazuojame, remiamės realiais istoriniais faktais.
P.S.: Jei Michelangelo freskose matome kūnus, juk nereiškia, kad jam rūpėjo tiktai kūniški dalykai. Jam kūnas buvo svarbus kaip priemonė, leidžianti kalbėti apie dieną ir naktį, apie Dievą ir pragarą.
Beje, Michelangelo laikais bibliniai siužetai buvo ne mažiau aktualūs negu dabar politinės aktualijos.
– Nors savo kūriniuose dažnai naudojate Lenino biustą, tačiau tarsi kiek vengiate Sovietų Sąjungos ir Rusijos istorijos, stengiatės į ją pažvelgti lyg iš šalies. Ar ta atmetimo reakcija nulemta tik jūsų patirties sovietmečiu, ar ir šeimos istorijos?
P.S.: Kai paklausėte, prisiminiau, kad Vilniuje man užkliūva nuolat gausėjantys užrašai kirilica.
Mes beveik kas tris mėnesius sugrįžtame iš Prancūzijos aplankyti tėvų ir pastebėjome, kad pastaraisiais metais rusų kultūros ženklų čia vis daugiau. Tai tikrai nedžiugina.
S.S.: Šeimos istorijos turbūt ir buvo pirminis stimulas susidomėti istorija ir ją nulėmusiomis asmenybėmis. Panagrinėti, kodėl žmonės, kurie savo šeimose yra visai žmogiški, istorijos scenoje virsta monstrais.
Mano tėvas, būdamas 17 metų, už antitarybinių proklamacijų platinimą mokykloje atsidūrė Sibire – ne lageryje, o Magadano kalėjime praleido dešimt metų. O Pauliaus močiutę Kaune sušaudė vokiečiai.
P.S.: Mes nuo vaikystės virėme istorinėje košėje. Kaip turbūt kas antras Lietuvos gyventojas. Juk mano tėvo giminėje buvo ir tremtinių, ir žalių, baltų ar raudonų.
Ne visada būdavo aišku, kurie jų geresni.
Apie daugelį dalykų buvo kalbama puse lūpų ir ne vaikams. Bet mes nugirsdavome suaugusiųjų pokalbius – tai dar labiau kurstė susidomėjimą istorija.
– Dažnai vos pažvelgę į jūsų darbus žmonės išsigąsta, nustemba ar net pasibaisi. Ar jūs tyčia stengiatės šokiruoti žiūrovą, kurio jausmai gerokai atbukinti kasdien brukamų žiauriausių vaizdų?
P.S.: Kūrinys turi būti paveikus, kad sustabdytų, įtrauktų pro šalį einantį žmogų.
O kai atkreipi žiūrovo dėmesį, tuomet jau gali vesti jį savo sumanytu keliu.
Tokia mūsų kūrybinė virtuvė – šokiruoji, sudomini, o tada pasakoji. Lakoniškai, nes nesistengiame pamokslauti. Darome darbus sau, nors tikimės, kad žiūrovai susigundys žengti tuo keliu, kuriuo ėjome mes.
Mano manymu, geras menas yra sudarytas iš keleto elementų – filosofijos, skonio, profesionalumo.
Kuo viso to daugiau, tuo kūrinys geresnis.
S.S.: Žmones ypač šiurpina piešiniai, bet būtent jų visiems labiausiai reikia – jais domisi, perka. O mums sukurti vieną didelio formato piešinį – ištisus metus trunkantis kruvinas darbas.
– Gal tai savotiška meditacija su pieštuku rankose?
P.S.: Ne, meditacijos tai neprimena. Tai be galo ilgas, bjaurus ir varginantis darbas.
Didžiulį džiaugsmą pajuntame tik tą akimirką, kai suprantame, kad jau galima įrėminti užbaigtą kūrinį.
S.S.: Šįkart dėl to nesusipratimo Šlapelių muziejuje net tuo negalėjome pasidžiaugti.
Juk darbai sukurti konkrečiai erdvei, todėl tik išdėlioję parodą galėjome pamatyti, ar viskas pavyko taip, kaip buvome sumanę.
P.S.: Nors mūsų kūrybos procesas – sudėtingas ir komplikuotas, jo rezultatas visada turi būti paprastas ir įtaigus. Viename darbe turi tilpti penkių tomų romanas.
Tarsi kurtum simfoniją, kuriai atlikti reikia daugybės įvairių instrumentų, ir taip tiksliai viską sustyguotum, kad ji nuskambėtų lyg eilėraštis iš dviejų žodžių.
Kartais man atrodo, kad visa mūsų kūryba ir yra skirta šitam vienam tikslui pasiekti.
Kilo kino kūrėjų ir dailininkų konfliktas
Dalia Gudavičiūtė
JAV kino kūrėjų ir Lietuvos dailininkų konfliktą šią savaitę vainikavo pusantrų metų rengtos parodos žlugimas. Nulėmė beveik 5 milijonų litų argumentas, kad amerikiečių filmas apdraustas ir jam žlugus šie pinigai bus išieškoti iš Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus, kur vyko filmavimo darbai. Tačiau dar prieš metus čia buvo numatyta surengti ir Paryžiuje gyvenančių P. ir S.Stanikų parodą „Dvigulė lova”. Visi jų sukurti darbai buvo pritaikyti muziejaus erdvei.
Kai Šlapelių muziejaus direktorė J.Paškevičienė pagrasino iškviesti muziejaus darbuotojus ir visą JAV filmo grupę jėga iškraustyti iš Šlapelių namo, filmo prodiuseris R.Urbonas ištraukė sutartį su draudimo kompanija dėl 1 mln. 250 tūkst. eurų nuostolių atlyginimo ir pagrasino, kad filmui žlugus visas muziejus atiteks draudėjams.
Kultūros ministerija prieš metus Šlapelių muziejui už S. ir P.Stanikų parodą iš anksto sumokėjo 15 tūkst. litų. Paroda turėjo būti atidaryta spalio 18 d.
Baltijos filmų kompanijos direktorius R.Urbonas šių metų spalio pradžioje sudarė sutartį su Šlapelių muziejumi už 700 litų per dieną jame filmuoti vienos JAV studijos filmą „Salonas”. Joje buvo parašyta, kad filmavimo darbai vyks iki spalio 18 d.
Sutartį pasirašiusi Šlapelių muziejaus direktorė J.Paškevičienė tikino buvusi apgauta. Esą R.Urbonas jai aiškiai pažadėjęs, kad spalio 14 d. filmo kūrėjai iš muziejaus išsidangins. Tačiau sutartis buvo parengta iš anksto ir prodiuseris ją neva įkalbėjęs pasirašyti. „Patikėkite mano garbės žodžiu”, – R.Urbonas kartojęs direktorei kone kasdien. Kai direktorė paprašė išsikraustyti, prodiuseris pamiršo savo pažadą.
