Nuo dienos, kai paskutinį kartą matytas trombonininkas, aranžuotojas ir kompozitorius G.Milleris, jau praėjo beveik 70 metų, tačiau jo puoselėta muzika iki šiol gyva ne tik įrašuose, bet ir didžiosiose pasaulio koncertų salėse. Tai – pripažinimas, kuriam džiazo pasaulyje sunku rasti atitikmenį.
Oficialus G.Millerio orkestras, vadovaujamas vieno garsiausių svingo muzikos specialistų Wilo Saldeno, 160 vakarų per metus nugabena žiūrovus į romantišką praėjusio amžiaus pradžios Niujorko atmosferą. Tikrai bus akimirkų, kai atrodys, kad išėjus iš salės laukia senovinis automobilis, o mobilusis telefonas kišenėje tėra keistas, nesuprantamas žaislas.
Taip dažnai pristatomas kolektyvas, per kurio koncertus scenoje kruopščiai atkuriama kiekviena detalė – nuo G.Millerio orkestro natų iki atlikėjų manierų ir kostiumų detalių.
„Keičiasi laikai ir muzikantų mokymo technika. Tačiau mūsų tikslas – kuo tiksliau perteikti tikrąją G.Millerio orkestro dvasią“, - sako ne vieną dešimtmetį garsiojo svingo milžino vardo orkestrui vadovaujantis W.Saldenas.
„Kur, po velnių tie parašiutai?“- tokie buvo paskutiniai rašytinių šaltinių užfiksuoti, tikriausiai juokais ištarti G.Millerio žodžiai. Po kelių valandų lėktuvas, kurio jis skrido iš Londono į Paryžių, dingo be žinios.
Genialiojo muzikanto žūtį iki šiol gaubia daug legendų – lėktuvas, kuriuo jis skrido, niekada nebuvo surastas. Viena teorija skelbia, kad nedidelis lėktuvas pateko į zoną, kurioje Antrojo pasaulinio karo metais sunkiomis sąlygomis nusileisti ketinantys sąjungininkų lakūnai atsikratydavo nepanaudotų bombų. Kita – kad lėktuvas buvo pašautas priešų ugnies, o amerikiečiai nedrįso to pranešti visuomenei, nenorėdami žlugdyti kariškių moralės, juk G.Milleris buvo visame pasaulyje itin gerbiama figūra.
Kai kuriose knygose ir straipsniuose net teigiama, kad muzikantas iš tiesų nuvyko į Paryžių, kur patyrė širdies smūgį žavingos prancūzaitės guolyje, o visa istorija apie dingusį lėktuvą – prasimanymas. Naujų versijų atsiranda kasmet – net praėjus tiek dešimtmečių G.Milleris vis dar kursto žmonijos aistras.
Kodėl? Nes tokio ryškumo muzikantų XX amžiaus istorijoje nebuvo daug. G.Millerio įkurto bigbendo įrašytos melodijos „In The Mood“, „Tuxedo Junction“, „Chattanooga Choo Choo“ priskiriamos džiazo aukso fondui, šie ir kiti įrašai iki šiol dažnai skamba TV ir radijo eteryje, naudojami kino filmų garso takeliuose.
Pirmąją savo grupę dar mokykloje įkūręs Glennas vėliau dirbo laisvai samdomu trombonininku, grojo Brodvėjaus spektakliuose, grojo su garsiu bigbendų lyderiu Benny Goodmanu.
1939-aisiais paties G.Millerio suburto orkestro koncertai greitai pelnė dėmesį – buvo dažnai transliuojami per radiją, filmuojami kino režisierių. Šiandien net sunku tai suvokti – šlovės viršūnėje G.Milleris spėjo pabūti tik keletą metų, tačiau per tą laiką spėjo tapti vienu svarbiausių Amerikos muzikos veikėjų.
Tai buvo muzika be jokio snobizmo, bet vis dėlto išradinga ir nebanali. Pasiklausyti G.Millerio orkestro veržėsi kino ir muzikos garsenybės, o to meto orkestro įrašai iki šiol daro įtaką popmuzikai. Pavyzdžiui, daina „At Last“, tapusi vienu svarbiausių legendinės vokalistės Ettos James hitų. Vėliau ją naujam gyvenimui prikėlė atlikėja Beyonce – ir dainavo ne viena proga. Tarp jų – ir JAV prezidento Baracko Obamos inauguracijos puotoje, per pirmąjį jo šokį su žmona Michelle. Dabar ne visi ir prisimena, kad šis kūrinys 1941-aisiais buvo parašytas būtent G.Millerio orkestrui – bigbendas jį įrašė kino filmui „Orkestro žmonos“.
Net ir didžiulis populiarumas orkestro lyderio širdyje neužtemdė patriotinės pareigos jausmo. 1942-aisiais jis užsirašė į armiją, tarnavo karinėse oro pajėgose ir vadovavo orkestrui. Paskutinės Glenno kelionės tikslas buvo būtent toks – Paryžiuje pagroti kareiviams.
Po mirties jo žvaigždė neužgeso – G.Milleris pagerbtas ne vienu vaidybiniu ir dokumentiniu filmu, pašto ženklais, knygomis, specialiais įrašų perleidimais, 2002-aisiais Didžiojoje Britanijoje atidarytas šiam muzikantui atminti skirtas muziejus. Trys jo įrašai įtraukti į „Grammy“ apdovanojimų šlovės muziejų.
Šiandien G.Millerio orkestro įrašai ir repertuaras laikomi „auksiniu standartu“, pagal kurį vertinamos daugelio kitų garsių bigbendų pastangos. Legendinio kolektyvo įtaką galima atpažinti ne vieno kolektyvo koncertuose, tačiau yra bigbendas, savo koncertų afišas išdidžiai puošiantis G.Millerio vardu.
Tai didžiulė garbė – šį leidimą, įvertinusi pasirodymų autentiškumą, muzikantų profesionalumą ir repertuarą, orkestrui skyrė G.Millerio kūrybos palikimą griežtai sauganti kompanija, įkurta muziko artimųjų.
Ši vėliava atsidūrė gerose rankose – W.Saldeno vadovaujamas oficialus G.Millerio orkestras jau yra surengęs per 4200 pasirodymų, kuriuos stebėjo daugiau nei 4,5 milijono žiūrovų dešimtyse valstybių.
„Jei keliautume visur, kur esame kviečiami, mums niekaip nepakaktų 365 dienų per metus, - neslepia orkestro vadovas W.Saldenas. - Buvo laikai, kai per metus grodavome daugiau nei 200 koncertų. Bet šiais laikais, kai kelionės mus blaško iš vieno pasaulio kampelio į kitą, tenka apsiriboti maždaug 160 pasirodymų.”
Per ankstesnes viešnages patirta Lietuvos publikos šiluma orkestrui paliko puikų įspūdį, todėl muzikantai sutiko vėl įtraukti Vilnių į savo maršrutą, kad suteiktų dar vieną proga pasimėgauti tikrąja nesenstančios svingo muzikos magija.
G.Millerio orkestro pasirodymo ištrauka
