Suvaidinti Nastasją Filipovną spektaklyje pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Idiotas” J.Jurkutei pasiūlė E.Nekrošius. Ji tada repetavo diplominius spektaklius baigiamiesiems aktorystės egzaminams. Tuo pačiu metu su visu kursu, kuriame studijavo J.Jurkutė, E.Nekrošius statė Dante’s Alighieri „Dieviškąją komediją”. „Idiotas” vaidinamas nuo 2009 metų. Tai repertuarinis, garbingų apdovanojimų pelnęs spektaklis, rodytas įvairiose šalyse. Bet reikėjo pavaduoti jame vaidinusią aktorę. Vaidmuo – pagrindinis, o spektaklis trunka penkias valandas.
– Jurgita, ar atsimenate tą dieną ir tą jausmą, kai E.Nekrošius pasiūlė jums vaidmenį „Idiote”?
– Tai buvo pavasaris, turbūt balandis. „Meno forte” baigėme „Dieviškosios komedijos” repeticiją, skirstėmės. Nuotaika buvo nekokia, nes repeticija vyko sunkiai, kažkas nesisekė.
Išėjau į kiemą ir pamačiau būrį vyrų – režisierių, direktorių, režisieriaus asistentą... Jie žiūrėjo į mane. Tai atrodė net grėsmingai. Jie pasikvietė mane ir pranešė, kad vaidinsiu Nastasją Filipovną „Idiote”.
Mane apėmė isterija. Kaip? Kodėl? Ar tai įmanoma?
Dabar mes jau esame trys bendrakursės tame spektaklyje – vaidinu su Marija Petravičiūte ir Milda Noreikaite. Visos pakeitėme aktores, išėjusias motinystės atostogų.
Esu net pasakiusi: pristatėte „Idioto” scenoje vaikiškų lovelių ir užkodavote spektaklį. Štai kaip veikia metaforos.
– Vadinasi, prie „Dieviškosios komedijos” repeticijų ir pasirengimo diplominiams vaidinimams dar prisidėjo ir „Idioto” krūvis?
– Studijų metu ir taip pritrūksta laiko. Bet ištaikiusi laisvą minutę vis skaitydavau „Idioto” tekstą, galvodavau, žiūrėjau E.Nekrošiaus spektaklio įrašą, įsiminiau mizanscenas.
„Idioto” repeticijos „Meno forte” truko gal savaitę prieš pat gastroles. Klausydavausi E.Nekrošiaus patarimų, pastabų ir vis prašydavau palaukti, neskubėti, nes užsirašinėdavau tekstą.
Tai buvo didžiulis iššūkis man, ką tik gavusiai aktorės diplomą. Net kalbos negalėjo būti apie baimę ar abejojimą.
Kai sugrįžome iš Kazanės po gastrolių, miegojau namie dvi paras. „Idiotas” – ne tiktai fiziškai, bet ir dvasiškai sunkus spektaklis.
Dabar, kai viskas jau įvykę, kai suvaidinau per dešimt „Idioto” spektaklių Rusijoje, Meksikoje, Sicilijoje, manau, kad atsitiktinumų nebūna.
Juk kai ruošiausi stojamiesiems aktorystės egzaminams, žiūrėjau „Idioto” serialo įrašą su Jevgenijumi Mironovu, vaidinančiu kunigaikštį Myškiną.
Kai pradėjome studijas, kurso vadovė Silva Krivickienė atvedė mus visus į „Meno fortą” susipažinti su E.Nekrošiumi. Tą dieną jis repetavo „Idiotą”. Mistika?
– Nastasja Filipovna – „deginančio” grožio moteris, „nuostabus veidas”, jos poelgius valdo „nepasotinamos paniekos jausmas”, dėl jos vyrai derasi, ją perka ir perparduoda. Taip rašytojas ir jo sukurti personažai apibūdina moterį, kurią vaidinate. O ką jūs pasakytumėte apie Nastasją Filipovną?
– Pirmiausia ji – nelaiminga moteris. Užaugusi be tėvų, nepažinusi normalios šeimos, santykių tarp artimų žmonių šilumos.
– Ar yra Nastasjos Filipovnos gyvenime šviesos?
– Žinoma. Tai kunigaikštis Myškinas. Jis vienintelis supranta, kaip toji moteris kenčia.
– Bet Nastasja Filipovna atstumia jį.
– Nes Nastasja pati griauna savo gyvenimą. Ji pati nesitiki nieko šviesaus.
– Keista galvoti, kad ruošėtės spektakliui žiūrėdama jo įrašus. Gavote vaidmenį, E.Nekrošiaus kurtą su Elžbieta Latėnaite. Kokia tai patirtis?
– Turbūt tiksliausia būtų pasakyti, kad pasijutau lyg svečias. Trupė mane priėmė draugiškai, o tai svarbu.
Po pirmojo vaidinimo Vidas Petkevičius ir Vytautas Rumšas vyresnysis padovanojo man varpelį su Kazanės pavadinimu. Pasveikino ir pasakė, kad čia, Kazanėje, – mano pirmasis skambutis. Saugau tą varpelį kaip talismaną.
O kad Nastasją Filipovną režisierius sukūrė su E.Latėnaite, manęs neslegia. Piešinys sukurtas, bet aš vaidinu savaip ir savaip papildau Nastasjos Filipovnos portretą.
Meksike po vaidinimo ėjome gatve įsimaišę į didžiulę minią. Vienas vyras staiga ištarė: „Nastasja Filipovna!” Man labai patiko. Jis atpažino vaidmenį, ne artistę. Tai daug maloniau.
Palerme po spektaklių pas mus ateidavo jaunų žmonių, E.Nekrošiaus spektaklių gerbėjų.
Jiems buvo smagu globoti mus, aprodyti miestą, bendrauti, o man – juos stebėti.
Po spektaklio einame su jais, o jie įsižiūri į mane – džinsuotą – ir sako: „Tu lyg iš kito pasaulio.” Taip, Nastasjos Filipovnos prašmatniąją suknelę palieku teatre, bet kurį laiką po spektaklio dar esu tarsi kitame pasaulyje.
– Tai vis įspūdžiai po vaidinimų svetur. Netrukus Nastasją Filipovną vaidinsite Vilniuje, kur publika jus pažįsta ne vien kaip aktorę, bet ir kaip televizijos veidą. Jūsų tai netrikdo?
– Tikrai netrikdo. Kaip tai veikia žiūrovus, gali pasakyti tik jie patys. „Dieviškojoje komedijoje” einu į sceną kaip Pija, „Idiote” – kaip Nastasja Filipovna. Sudedu į savo vaidmenis visą širdį.
Spektaklyje – pasmerktų vaikų veidai
„Būkite kaip vaikai” – toks buvo rusų teatro kritikės M.Timaševos recenzijos pavadinimas, kai ji pamatė E.Nekrošiaus „Idiotą” Sankt Peterburge, festivalyje „Baltijskij dom”.
„Visi pagrindiniai spektaklio veikėjai nepaprastai jauni”, – rašė M.Timaševa žurnale „Peterburgskij teatralnyj žurnal”. Kritikė pastebėjo, kad jie vilkėjo „tokius kostiumus, su kuriais ramiai galima išeiti į gatvę”. Todėl tai priminė ne praeities personažus, o jaunesniuosius amžininkus.
„Pamenate, kaip Adelaida Jepančina ieško siužeto savo paveikslui? Ir kunigaikštis Myškinas pasiūlo jai pasmerktojo veidą. Štai per visą spektaklį priešais mus – pasmerktų vaikų veidai. Aktoriai verti didžiausių pagyrų, jie gyveno scenoje iš tikrųjų, atsidavę, kaip ir būdinga F.Dostojevskio romano herojams”, – teigė kritikė.
Pasak M.Timaševos, kitų žymių režisierių spektaklius įsimeni akimis, ausimis, galva, o E.Nekrošiaus spektaklius – dar ir oda. „E.Nekrošiui lipdomas Niūraus genijaus vardas – visiška nesąmonė. Genijus tai genijus, bet jo spektakliuose visada tiek daug džiaugsmo, dūkimo, žaidimo, švelnumo, šviesos, grožio. Jie sklidini gyvenimo! Anksčiau laužiau galvą, kodėl baisiai sudėtingus E.Nekrošiaus spektaklius taip mėgsta jaunimas, o dabar suprantu – jie jaučia, kad visa tai apie juos, apie jų žaidimus, švelnumą, žiaurumą, siekį griauti save, jų išgyvenimus. E.Nekrošiaus poetinio teatro veidrodžiuose jie mato save”, – priėjo prie išvados M.Timaševa.
