Nors pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs choreografas neturėjo daug laisvo laiko, jis spėjo apžiūrėti visą Senamiestį. Deja, tai bene vienintelis dalykas sužavėjęs M.Kozaneką mūsų šalyje. Jį nuliūdino prastas oras, niūrūs žmonės ir kultūros renginių trūkumas. Vis dėlto šiuos trūkumus choreografas sugebėdavo pamiršti vos tik pravėręs šokių studijos duris.
„Šokis pakeičia mane. Lavindamas kūną tobulėju ir kaip šokėjas, ir kaip asmenybė. Tikiuosi, šoksiu net būdamas septyniasdešimtmetis senukas“, – šypsojosi M.Kozanekas.
Troško tapti mokslininku
Per savo pamokas „Menų spaustuvėje“ M.Kozanekas stengėsi išmokyti savo auklėtinius pajausti, kaip vienas kūno judesys susijęs su kitu. Anot choreografo, jis stengėsi lietuvių šokėjus išmokyti įsiklausyti į savo instinktus ir panaudoti juos judėjimo metu.
„Daugiau nei pusę savo gyvenimo aš praleidau šokių studijoje, tad susikūriau savitą požiūrį į judesį. Perteikti šį požiūrį mokiniams – mano svarbiausia užduotis. Žinoma, jiems parodau ir tam tikrus judesius, bet mano tikslas nėra juos išmokyti technikos. Man svarbu tai, kas slypi už jos“, – filosofiškai pokalbį pradėjo šokėjas.
Po visą Europą keliaujantis šokių mokytojas kadaise nė neįsivaizdavo, kad pinigus uždirbs liedamas prakaitą šokių studijoje. M.Kozanekas svajojo tapti chemijos mokslų daktaru ir prisidėti prie didžiųjų amžiaus išradimų. Šios svajonės slovakas siekė tikslingai. Tačiau net studijuodamas chemiją universitete M.Kozanekas nepamiršo savo kitos aistros – šokio.
Matydamas, kad žymūs mokslininkai laisvu nuo darbo metu domisi menu, Milanas suvokė, kad jam nebūtina nukreipti savo energijos tik į chemijos mokslą.
„Mačiau puikius profesorius, kurie laisvu nuo darbo metu domėjosi daile, klasikine muzika ir kitais menais. Tikėjausi, kad ir man pavyks suderinti tiksliuosius mokslus su menu. Man šios sritys tokios panašios! Juk ir mokslo, ir meno kūriniai keičia pasaulį, kuria naują tikrovę.
Deja, man nepavyko suderinti šių dviejų dalykų. Bėgant laikui aš praradau tikėjimą mokslu ir visa širdimi atsidaviau menui“, – prisiminė choreografas.
Galbūt viskas būtų susiklostę kitaip, jei Slovakijoje nebūtų įvykusi revoliucija. Po jos šalyje daug kas pasikeitė. Vienas iš pokyčių – universitete pradėtas dėstyti šiuolaikinis šokis. M.Kozanekui ši žinia buvo tarsi ženklas. Išlaikęs stojamąjį egzaminą jis suprato, kad jo likimas yra susietas su šokiu.
Atsibodo keliauti
Daugiau nei dešimtmetį įvairiose Europos šalyse kūrybines dirbtuves rengiantis M.Kozanekas tikina, kad tapo išrankus. Jau dvejus metus jis kruopščiai renkasi, kur keliauti ir ką mokyti. Choreografas trokšta savo kursus padaryti tęstinius, mat iki šiol jo darbas buvo labai chaotiškas.
„Kaskart pradėjęs dirbti turi susipažinti su mokiniais, kuriuos matai pirmą kartą savo gyvenime. Po penkių dienų, kai jau pradedi juos pažinti, tu išvyksti. Tada juos pamiršti ir susipažįsti su kita mokinių grupe. Ją keičia kita, o šią – dar kita.
Toks gyvenimas mane vis mažiau domina. Man nebūtina mano studija. Man tereikia tęstinumo. Štai ir čia, Lietuvoje, mano kūrybinės dirbtuvės – laikinas dalykas. Todėl man čia neįdomu. Jei žinočiau, kad netrukus sugrįšiu pas jus, dirbčiau su didžiausiu džiaugsmu“, – prisipažino choreografas.
Keliauti nebenorintis M.Kozanekas rado išeitį – jis kartu su žmona Zuna Kozankova persikraustė į Čekiją. Čia šeimyninis choreografų duetas stengiasi įkurti Meno ir edukacijos centrą „Pangea“. Jam pradėjus veikti studentai atvyktų pas choreografus, todėl jiems patiems nebereikėtų tiek daug keliauti. Anot M.Kozaneko, tai didžiausias akstinas kuriant šį edukacijos centrą.
„Mums, artistams, nereikia uždirbti daug pinigų. Mums tereikia gerų sąlygų dirbti ir tobulėti, bet kol kas ir jų nėra. Todėl pamažu vis daugiau artistų pasitraukia iš scenos. Sunku išgyventi: tu neturi nei pinigų, nei sąlygų kurti. Skaudu suvokti, kad gyveni visuomenėje, kurioje šokis yra laikoma viena žemiausių meno formų. Šokis visada paskutinis eilėje, kai prabylama apie paramą menui.
Be to, vyras šokėjas visuomenei yra bevertis. Žmonės nesugeba suvokti, kaip šokėjas gali turėti šeimą, prisidėti prie naujos kartos sukūrimo. Ir jie iš dalies teisūs. Šokėjai turi labai daug keliauti ir tai labai sunku suderinti su asmeniniu gyvenimu“, – tikino Milanas.
Todėl choreografas visai nesisieloja, kad jo vienturtė duktė netrokšta būti šokėja. Nors mergina yra pasirodžiusi tėvo spektakliuose, scena jos nepatraukė. Tiksliau, jai nepatiko faktas, kad šokėjai ne tik improvizuoja, bet ir mokosi įvairių technikų.
M.Kozanekas tvirtino, kad jis savo dukterį tyčia vesdavosi į repeticijas. Jis norėjo parodyti, kad šokėjo gyvenimas – tai ne tik ovacijomis palydimi spektakliai. Jie yra tik mažytė jų gyvenimo dalis. Likusią dalį sudaro sunkus ir alinantis darbas.
Europoje – šiuolaikinio šokio krizė
„Manau, kad artistas privalo būti išsilavinęs. Tai jėga, stumianti į priekį. Jei nori vystyti šokio kultūrą, o ne tiesiog gražiai šokti, reikia turėti kažkokius pagrindus“, – įsitikinęs M.Kozanekas.
Savo mintį jis pratęsė teigdamas, kad šokio technikos neišmokęs atlikėjas nesukurs išskirtinio darbo. Anot M.Kozaneko, tai tiesiog neįmanoma, nes netgi improvizacija turi savo techniką.
O ir mokytis būtina visą savo gyvenimą, nes profesijos įgijimas dar nereiškia, kad esi tos srities specialistas. M.Kozanekas prisipažino, kad jam labai skaudu, kai vos kelis metus šokio besimokę artistai save vadina profesionaliais šokėjais, stato choreografines kompozicijas. Prie tokio lengvabūdiškumo prisidėjo masinė kultūra. Būtent ji įpratino žmones prie galimybės viską pasiekti greitai ir neįdedant daug pastangų.
„Aš nenoriu peikti jaunų žmonių. Jie nekalti, kad užaugo tokioje vartotojiškoje visuomenėje. Tačiau mums reikia išmokti neskubėti.
Tarkime, šiuo metu aš mokausi japonų kaligrafijos. Tik po 10 metų studijų mano mokytoja man pasakys, ar aš esu pasiruošęs praktikuoti kaligrafiją. Kol kas aš tik iš vadovėlių mokausi apie ją. Tai gana radikalu, tačiau šį principą derėtų pritaikyti ir kitose srityse“, – kalbėjo M.Kozanekas.
Anot jo, Europos šiuolaikinio šokio kultūrą šiuo metu ištiko krizė. Ne vieną dešimtmetį senajame žemyne vyravęs išraiškos šokio judėjimas priblėso. M.Kozaneko ši mintis neslegia. Netgi priešingai, niekada nesugebėjęs įsipaišyti į išraiškos šokio atstovų gretas M.Kozanekas dabar su smalsumu stebi pokyčius šiuolaikinio šokio kultūroje.
„Norėčiau ir aš atnešti kažką naujo ir naudingo visuomenei. Juk mes matome tiek daug spektaklių, kuriais choreografai stengiasi šokiruoti, pademonstruoti agresiją, seksualumą ir panašius dalykus. Tai nėra blogai, tačiau mes tai rodėme jau tiek daug kartų, kad man norisi padaryti kažką, kas padėtų visuomenei tobulėti. Nors aš manau, kad man dar nepavyko to padaryti, pažįstu choreografų, kurie jau įvykdė šią misiją. Man dėl to labai gera“, – pasakojo M.Kozanekas.
