Ne pirmą kartą šventųjų atvaizdus pristatanti menininkė šįkart pati pabandė paaiškinti, kokiu būdu jie tapo pagrindine jos tema. Tai paskatino į parodą pažvelgti ne vien kaip į geros tapybos ekspoziciją, bet ir kaip į autorės komentarą apie tikėjimo ženklus mene ir gyvenime.
Ką atmetė pasaulis?
Daugelio lietuvių manymu, kalbėti apie tikėjimą galima tik bažnyčiose apgaubtiems svaiginančio smilkalų aromato. Tokiam pokalbiui nelabai tiktų net kepamų bulvių kvapas. Ką jau kalbėti apie tą, kurį žiūrovams pasiūlė italų režisierius Romeo Castellucci pernai Vilniuje rodytame spektaklyje.
Kompiuterių ir išmaniųjų telefonų amžiuje tikėjimas lieka įspraustas tarp ezoterinių svaičiojimų ir davatkiškų megztųjų berečių tiesų. Net lapkričio 1-ąją melsdamiesi mirgančių kapų žvakelių šviesoje žmonės mini tik pagoniškas Vėlines, o ne Visų šventųjų dieną.
Nenuostabu, kad iki šiol S.Maslauskaitės parodos, kuriose ji rodė paveikslus su šventaisiais, traukte traukė žiūrovus savo mistika ir paslaptingumu. Dievo artumą atmetęs modernus pasaulis įpratino mus matyti šventuosius tik didžių menininkų drobėse ar bažnyčių altoriuose.
Jie prarado ryšį su kasdieniu žmogaus gyvenimu, tapo svetimi ir keisti lyg kokie ateiviai. Matyt, neatsitiktinai įvairių televizijų laidose apie žalius žmogeliukus net ir Jėzus Kristus lengva ranka įrašomas tarp dangaus laivais nusileidusių dievų.
Šventieji buvo tik žmonės
Nors S.Maslauskaitė šventųjų nedrabsto nei purvu, nei kitais netauriais dalykais, jos paveikslų herojai neplazdena dausose.
Tapytoja be jokių sentimentų sugrąžina juos iš meno ir religijos istorijos į mūsų buitį, į kasdienybę su šviežiu aliejinių dažų kvapu ir sutrūkinėjusiomis seno vienuolyno sienomis.
Neatsitiktinai paroda veikia buvusio Visų Šventųjų vienuolyno koridoriuje, o per atidarymą buvo galima pasidairyti ir po čia pat esančias menininkės dirbtuves.
Į šventuosius S.Maslauskaitė žvelgia kaip į savo kaimynus, kaip į žmones, iš kurių verta pasimokyti, kurių gyvenimas ir šiandien gali būti pavyzdys.
Ji lengva ranka sujungia Švč. Mergelės Marijos ir savo draugės, kuri neseniai susilaukė kūdikio, bruožus.
Tyrinėdama freskas įvairiuose Lietuvos vienuolynuose, pavyzdžiui, Vilniaus bernardinų ar Pažaislio kamaldulių, menininkė tiesiog pasiskolina jų personažus ir iš naujo papasakoja senas istorijas savo drobėse.
Tapo tai, kuo gyvena
Ar tos Renesanso ir baroko meistrų sukurtų šventųjų parafrazės – vien tapybinė ar ir religinė raiška, vienareikšmiško atsakymo neturi net pati autorė. Paveikslai be pavadinimų, be tikslių nuorodų į konkrečius šventuosius, tad tarsi siūloma į juos pažvelgti tik kaip į tapybą.
Bet pats parodos pavadinimas „Aš taip gyvenu” – lyg raktas, verčiantis fiksuoti ryškius krikščioniškosios ikonografijos ženklus, kurie tapytojai nebėra vien istorinės dekoracijos.
Sušiuolaikinti neramiais teptuko potėpiais jie tampa atviru autorės tikėjimo išpažinimu.
S.Maslauskaitė iš tiesų tapo tai, kuo gyvena. Tai didelė retenybė bandančių nustebinti, numarinti nuoboduliu arba tiesiog nieko svarbaus nepasakančių parodų peizaže.
