Ciklo “Lietuvos meno riteriai” rengėjai, užsimoję priminti vilniečiams sostinėje gyvenusias ir kūrusias menininkų šeimas ir dinastijas, šį kartą savo misiją netikėtai praplėtė – juk scenos legendos V.Daunoro gimtinėje negirdėjo ir nematė jau visa melomanų karta. Solistas tik trečią kartą per du dešimtmečius trumpam atvyko į Lietuvą.
“Visą gyvenimą ieškojau progos padėkoti savo pirmajam vokalo mokytojui Stasiui Sodeikai (garsus operos solistas ir pedagogas, A.Sodeikos brolis – Red.). Jis vienintelis padarė mane dainininku”, - kalbėjo vakare V.Daunoras.
Artistas prisiminė sunkius laikus, kai būdamas 14-os pėsčiomis ėjo iš Žagarės į Vilnių mokytis muzikos ir niekas netikėjo, kad “iš tokio valkatos kas nors išeis”. “Gyvenau Šv.Kazimiero bažnyčios požemiuose su įvairia publika. Rinkdavau gaujos vadui kaip duoklę nuorūkas, džiovindavau tabako likučius ant skardos tabako ir vyniodavau į cigarečių popierių”, - pasakojo jaunystės nuotykius V.Daunoras. – Du kartus bėgau iš Vilniaus dėl sunkių sąlygų, bet S.Sodeika mane sugrąžindavo atgal – sakė, kad turiu mokytis.”
Nepamirštamas solistui buvo pirmasis viešas jo koncertas. Mokytojas prieš pasirodymą nusivedė V.Daunorą į savo namus, pavalgydino ir aprengė savo rūbais, davė batus, nes mokinukas neišlipdavo iš dantų milteliais balintų savo sportbačių. “Tais laikais lėkštė sriubos man atstodavo bet kokius pinigus. Kartais būdavau tris dienas nevalgęs – negalėdavau dainuoti, - pasakojo menininkas. – Tąkart pasistiprinęs koncerte sulaukiau pasisekimo.”
V.Daunoras su dėkingumu prisiminė, kaip S.Sodeika jį skatino įsijausti į kūrinio herojaus situaciją, o kvėpavimo technikos mokė panašiai kaip vėliau “La Scala” pedagogai stažuojantis šiame teatre.
“Jei ne Sodeikos, iš manęs gal nieko nebūtų likę, - tvirtino operos legenda. – S.Sodeika mane išmokė dainuoti, muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojas Erdvilas Sodeika gelbėjo, kai turėdavau nemalonumų su valdžios atstovais, A.Sodeikos sūnus medikas Antanas išgydė, kai buvau beprarandantis balsą.
Kadaise, kai dirbau paštininku Žagarėje, bendraklasiai mane erzino, kad vesiu kaimietę, turėsiu karvę, paršą, išmetinėsiu burnelę, o jie bus inžinieriai. Kai susitikome po 50 metų, jiems tai priminiau.”
V.Daunoras atskleidė, kad renka medžiagą savo memuarams – būtent tai sergantį Parkinsono liga maestro parvedė į Lietuvą.
Prisiminimų knygoje jis žada įvardyti ir priežastis, paskatinusias jį nepriklausomybės laikais palikti gimtinę ir tęsti karjerą JAV scenose, kur V.Daunoras nebuvo taip garbstomas kaip Lietuvoje.
