– Kaip atsirado filmo „Dienai brėkštant” idėja? – paklausiau G.Paskaljevičiaus.
– Pagrindinę istoriją pasiūlė senas bičiulis Filipas Davidas, kuris prisidėjo prie daugelio mano filmų scenarijų.
1941 metais, kai jam buvo vos vieni metai, tėvai jį paliko globoti vienai krikščionių ortodoksų šeimai kaime, o patys prisijungė prie antifašistinio judėjimo Serbijos kalnuose.
Filipas gyveno su išgalvota tapatybe. Taip jis ištvėrė holokaustą, o daugelis jo šeimos narių žuvo. Jie buvo nužudyti koncentracijos stovykloje, kurią gestapas įkūrė buvusiame Belgrado atrakcionų parke.
Filmas prasideda dokumentiniais kadrais. Juose užfiksuotas 1937 m. vykęs Belgrado atrakcionų parko atidarymas. Tačiau pagrindiniai filmo įvykiai vyksta mūsų dienomis.
„Dienai brėkštant” pasakoja ir apie valdžią, kuri nepasirūpino, kad buvusi nacių stovyklos vieta būtų įamžinta. Tai yra bene vienintelė holokausto tragedijos vieta Europoje, kuri taip ir nugrimzdo į užmarštį.
– Filme tiesiogiai nepasakojate apie holokaustą – tragedija iškyla tik per pagrindinio herojaus istoriją. Holokaustas – rizikinga ir sudėtinga tema, ar ne?
– Kaip ir daugelis kitų. Tačiau jei tavo filmas yra apie žmogaus likimą, svarbu, kaip sugebėsi perteikti žiūrovui emocijas, kaip leisi atrasti ką nors nauja – tiesos grūdelį, kuris iki tol nebuvo akivaizdus.
Kalbėti apie holokaustą svarbu dabar, kai vis aktyviau reiškiasi ekstremistų grupuotės, susikūrusios pagal nacių „kraujo ir žemės” ideologiją, kai rasizmas tampa svarbus nemažam skaičiui jaunuolių.
– Balkanų kinas dažnai pasakoja trauminės patirties paženklintas istorijas, pavyzdžiui, apie karą. Tai beveik tendencija.
– Taip, turėtume atsikratyti karo temos, kurią mūsų kinas narplioja jau keletą metų. Prie to prisideda ir daugelio kino festivalių programų sudarytojai. Jie mėgsta šią temą.
Be to, Serbijoje tarp jaunų režisierių vyrauja nuomonė, kad kreipiantis su savo idėja į festivalius užtenka aštriai ir kritiškai prabilti apie neseno karo patirtį. Manau, tai nesusipratimas. Kyla pavojus, jog jauni žmonės pradės kurti užsakomuosius filmus.
– Šiandien kinas išgyvena visuotinį skaitmeninimą. Vis mažiau kino teatrų rodo filmus iš juostos. Kaip vertinate šią situaciją?
– Man tai netrukdo. Skaitmeninis amžius padėjo daugeliui režisierių sukurti savo pirmuosius filmus, mat filmuoti tapo daug pigiau. Kadaise, kai kinas tik atsirado, daugelis jam pranašavo pabaigą. Kilo didelis pasipriešinimas ir tada, kai atsirado spalva.
Dabar vis daugiau žmonių pasisako prieš 3D technologijas. Bet juk gerai, kad naujosios technologijos tobulina kino kalbą.
– Kuo, jūsų nuomone, gyvena šiuolaikinis Europos kinas?
– Susidariau įspūdį, kad Europos filmai tampa niūresni. Žinoma, išskyrus pigias komedijas, kurios skirtos pelnui gauti.
– O kokios temos jums pačiam šiandien įdomios ir aktualios?
– Žvalgausi po mus supantį pasaulį ir stengiuosi išskirti vieną vyraujančią idėją ar temą. Pavyzdžiui, po mūsų pirmojo demokratiško premjero Zorano Džindžičiaus nužudymo maniau, jog serbų visuomenė skęsta autizme. Pasirinkau tai kaip temą filmui, tačiau visuomenės būklę parodžiau per vieno žmogaus likimą.
Šiandien man artima visuotinio amoralumo tema. Politikoje išduoti draugus ar idėjas tapo įprasta. Vien dėl didesnės ar mažesnės materialinės naudos.
Komentarai Vardas
