Švedų dokumentininkės Mios Engberg filmas „Belvilio kūdikis“ buvo lyg smūgis į paširdžius tiems, kurie negali pakęsti lietuvių filmininko Jono Meko kino dienoraščių. Tokių tikrai yra. Ar tai reiškia, kad jie turėtų vengti „Scanoramos“ kaip talentingas poetas klišių? Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Vengti gal ir neturėtų, bet stengtis nepatekti į tokius meno kūrinius kaip M.Engberg „Belvilio kūdikis“ galėtų ir pasistengti – nesibaiminkite, festivalis jums, kino greitkelių gerbėjai, parūpino ir įprastesnių, mažiau eksperimentinių pasakojimų.
J.Meką paminėjau neatsitiktinai.
Lietuvio atradimų M.Engberg filme galima atsekti.
Tai ir nekokybiškai nufilmuoti trūkinėjantys vaizdai, ir poetinėmis nuojautomis grįstos jų prasmės, ir siekis vaizdiniu pasakojimu laužyti žiūrovo sąmonėje įsišaknijusius tiek dokumentinio, tiek vaidybinio kino archetipus.
J.Mekas, pasakodamas istoriją, kone beatodairiškai pasikliauja vaizdu, M.Engberg priešingai – jai lyg ir svarbesnė literatūra, žodžiais papasakota istorija.
Šiuo požiūriu kino tadicine prasme net daugiau J.Meko filmuose.
Žiūrovą tai veikia kiek keistai – vis pagauni save įdėmiai lyg vaikystėje romaną skaitantį titrus (filme kalbama švediškai ir prancūziškai), o vaizduose net neieškantį sąsajų su pasakojimu.
Tie vazdai – net ne istorijos iliustracijos, o turbūt tik autorei svarbios nuojautomis grįstos atminties atplaišos.
Na, tokia vaizdinė poezija. Kerinti, bet nepaverčiama žodžiais.
„Belvilio kūdikis“ kažin ar darytų įspūdį, jei ne intriguojama istorija, grįsta asmenine režisierės patirtimi. Toji literatūrinė istorija, skirtingai nei vaizdinis pasakojimas, pakyla iki universalesnio lygmens, turinčio galios pakutenti žiūrovui paširdžius.
Iš esmės tai – Orfėjo ir Euridikės istorija, lyg ir klausianti, ar praeities meilė gali turėti antrąjį šansą?
Ar du išsiskyrę žmonės mylėjo taip, kad sugebėtų, kad norėtų susigrąžinti vienas kitą? Ar atmintis nėra stipresnis, labiau savarankiškas mechanizmas už tikrovę?
Filme Euridikės vaidmuo teko pačiai autorei, o Orfėjo – kažkada mylėtam nusikaltėliui Vincentui, kuris vieną dieną paprasčiausiai dingo.
Po daugelio metų iš kalėjimo išėjęs Vincentas paskambina savo Euridikei ir paprašo jos prisiminti jų meilės metus – pabando ją išsivesti iš atminties Hado. Euridikė susigundo.
Ar Orfėjas pažvelgs į savo Euridikę per anksti, telieka paslaptis.
Filmus pristatys festivalio svečiai
„Intymios vietos“ (rež. Natalija Merlukova, Aleksejus Čupovas, Rusija). Režisierių pora papasakos tragikomišką istoriją apie liguistas seksualines fantazijas ir kompleksus. Išvaizdus fotografas Ivanas propaguoja žmogaus genitalijų fotografavimą. Jam tai nauja meninės raiškos kryptis. Liudmila – tikra Ivano priešingybė – nori uždrausti atvirą erotikos vaizdavimą mene. Tačiau vakarais pati nesiskiria su vibratoriumi ir fantazuoja apie nuogus savo kolegas. Kodėl verta žiūrėti? Šis filmas parodys, kokie mes kartais esame kvailiai. Pelnė geriausio debiuto prizą festivalyje „Kinotavr“. Seansai: lapkričio 10 d. 15.50 val. ir 13 d. 15 val.
„Vamzdis“ (rež. Vitalijus Manskis, Rusija, Vokietija, Čekija). Dokumentinio kino grandas leidžiasi į daugiau nei šimto dienų kelionę paskui... dujų vamzdį. 1983 m. nutiestas dujotiekis sujungė Europą su Sibiru ir tapo neatskiriama peizažo dalimi. V.Manskis fiksuoja šalia vamzdžio gyvenančius žmones ir įsižiūri į paprastam keliautojui dažnai nepastebimas detales. Kodėl verta žiūrėti? Pasirodo, net vamzdis gali tapti herojumi. Karlovi Varų festivalyje filmas pelnė geriausio dokumentinio filmo prizą. Seansai: lapkričio 9 d. 18.40 val. ir 10 d. 18 val.
„Julija“ (rež. J.Jackie Baier, Vokietija, Lietuva). Prieš dvejus metus režisierė „Scanoramoje“ pristatė dokumentinį filmą „Gėdos namai“. Seansai buvo anšlaginiai. Šiemet ji grįžta su Julijos – transseksualės iš Klaipėdos – istorija. Būdama vos 18 metų Julija išvyko į Berlyną, čia dirbo gatvės prostitute. Šiandien jau 30 metų Julija yra ant fizinio ir nervinio išsekimo ribos. J.Jackie Baier seka Julijos klajones nuo Berlyno iki gimtojo miesto. Kodėl verta žiūrėti? Tai drąsus, atviras ir provokuojamas filmas. Lietuva vis dar nepakančiausia kitokiems Europos šalis. Seansai: lapkričio 11 d. 18.30 val. 12 d. 21 val.
„Viskas, ką darom dėl meilės“ (rež. Matti Ijäsas, Suomija). Filmą žiūrovams pristatys pagrindinis aktorius Tommi Korpela, kuris vaidino ir neseniai baigtoje kurti Mariaus Ivaškevičiaus juostoje „Santa“. Filme „Viskas, ką darom dėl meilės“ aktorius įkūnys drovų fotografą Varalą. Jo aistra – fotografuoti vienišą suoliuką atokiuose gamtos kampeliuose. Kartą jis sutinka energingą Ansą ir iškart ją įsimyli. Bet kad būtų su mylimąja, vyras turės įveikti savo silpnybes, buvusio Ansos vyro įsiūtį ir suvaldyti pačią Ansą. Kodėl verta žiūrėti? Nes už lango lapkritis, o kino salėje – skandinaviška romantika. Seansai: lapkričio 11 d. 19 val. ir 16 d. 12 val.
„Salvo“ (rež. Fabio Grassadonia, Antonio Piazza, Italija, Prancūzija). Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ Didžiojo prizo laimėtojas. Tamsus ir įtemptas filmas apie samdomą mafijos žudiką Salvo. Jis klaidžioja būsimos aukos namuose ir ruošiasi šaltakraujiškam poelgiui. Bet pritemdytuose namo koridoriuose jis ne vienas. Jį „stebi“ akla aukos sesuo Rita. Kaip su šiuo liudininku pasielgs nurodymų iš aukščiau klausantis Salvo? Kodėl verta žiūrėti? Tai jokiems žanrams nepaklūstantis, originalus ir stilingas filmas. Seansai: lapkričio 11 d. 21 val. ir 13 d. 18.30 val.
„Duktė“ (rež. Thanos Anastopoulos, Graikija, Italija). Prieš penkerius metus „Scanorama“ rodė šio režisieriaus „Pataisą“. Šiais metais autorius grįžta su filmu apie krizės ištiktą Graikiją – žmones, bandančius susidoroti su sunkumais, 14 metų Myrtą, kuriai teks gelbėti bankrutuojantį tėvo verslą. Autorius sako norėjęs papasakoti istoriją apie paauglius ir vaikus pasikeitus ekonominėms sąlygoms. Duktė, anot jo, simbolizuoja visus Graikijos vaikus. Kodėl verta žiūrėti? Th.Anastopoulos yra vienas originaliausių graikų režisierių, o šiuolaikinis Graikijos kinas – vienas įdomiausių Europoje. Seansai: lapkričio 14 d. 18.30 val., 16 d. 21 val. ir 17 d. 14.30 val.
Europos šalių kino forume „Scanorama“ bus parodyta daugiau nei 60 ilgametražių ir 30 trumpametražių filmų. Jame viešės ir gausus būrys užsienio svečių. Rekomenduojame keletą filmų, kuriuos kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ pristatys patys režisieriai. Bilietų kaina – 8–16 Lt.
