Draugai, žinantys kompozitoriaus 64 metų A.Jegelevičiaus pomėgį laisvalaikį leisti Visorių miške, kurį jis pažįsta kaip savo sodą, senokai jį yra praminę Lizdeika. Apie tai rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Kadangi A.Jegelevičius daugiau nei 22 metus gyvena daugiabutyje Fabijoniškių rajone, vos keli šimtai metrų nuo miško, žino, kur kokie lizdai ar kokie paukščiai juose peri.
Daugybės dainų ir melodijų autorius Visorių miške randa laiko ir suolams pataisyti, kasmet dalyvauja talkose tvarkant šį žaliąjį miesto kampelį.
„Nors Visorių miško parkas jau seniai užregistruotas, deja, tikru parku jo pavadinti negalima. Kai kurios vietos labiau primena šiukšlyną, bet ne išpuoselėtą mišką.
Toks jau gyvenimas – vieni stato, kiti griauna. Bet miškas visus priglaudžia – ir alkoholikus, ir narkomanus, ir norinčius pasiguosti, patylėti, susikaupti.
O tvarkyti mišką būtina ir toliau. Kai žmonės pamato gerus darbus, patys į mišką atsineša tai grėblį, tai šluotą, tai maišų šiukšlėms“, – popietę išėjęs pasivaikščioti su augintiniu Buliu dairėsi po mišką A.Jegelevičius.
– Ar turite savo išskirtinę vietą šiame miške? – pasiteiravo „Sostinė“ A.Jegelevičiaus.
– Visorių mišką esu išvaikščiojęs skersai išilgai, todėl negalėčiau išskirti kokios nors vienos vietos. Šis miškas susiformavo dar ledynmečiu, kai buvo sustumtos smėlio kopos.
Juk seniai įrodyta, kad Vilniaus pakraščiuose buvo smėlio kopos. Ozo kalnas ir Visorių miškas – maždaug 200 metrai virš jūros lygio.
Manoma, kad ant Šeškinės, Antakalnio ir kitų kalvų kažkada gyveno mamutai. Apskritai Vilnius – kaip Dievo delnuose įsikūręs miestas.
Esu beveik tikras, kad Visorių miške yra išlikusių ir pilkapių, ir senų kelių.
Daugelis Visorių miške savanoriaujančių aplinkinių namų gyventojų laikosi nuostatos, kad miškas – ne tik miesto plaučiai, bet ir toks pat gyvas organizmas kaip žmonių bendruomenė.
Iškirtus mišką ir palikus tiktai vieną medį jis neišliktų, kaip ir vienas žmogus neišliktų dykumoje.
– Ar pasivaikščiojimas po Visorių miško parką ir savanoriavimas turi įtakos jūsų kūrybai?
– Savo darbo miške nė kiek nesureikšminu. Dirbu kaip ir visi kiti savanoriai.
O kūrybai pasivaikščiojimai, buvimas miške neabejotinai suteikia impulsą.
Prieš kelerius metus dainos apie Vilnių „Tavo vardas“ tekstą ir melodiją parsinešiau iš Visorių miško.
Tačiau nereikėtų idealizuoti tų kūrėjų. Melodijos kartais atsiranda iš nežinia kur. Įlenda į galvą, ir tiek. Pastaraisiais metais mane užvaldžiusi minimalistinė muzika, skirta filmams ar spektakliams.
Tokiai muzikai dažnai užtenka tik nedidelio žaibo, raktelio ir ji ima savaime rutuliotis. Tų raktelių ar žaibų neretai parsinešu ir iš miško.
– Ar grįžus iš miško nebūna per ankšta nedideliame daugiabučio bute?
– Kai grįžtu iš miško, akiratis būna taip išsiplėtęs, kad ir blokinė dėžutė atrodo kur kas didesnė, ir horizontai pro jos langus kur kas platesni.
Bet juo ilgiau užsibūni tame blokiniame name, juo labiau akiratis siaurėja, apima jausmas, kad virsti kaliniu. O gyvenime pats baisiausias dalykas – būti kaliniu.
– Kaip pasikeitė miškas nuo to laiko, kai jūs apsigyvenote Fabijoniškėse?
– Pirmiausia seni medžiai pamažu miršta, o jaunesni, nepaisant piktavalių žmonių, vis tiek tvirtėja.
Apmaudžiausia yra tai, kad demokratija leido pasijusti žmonėms nebaudžiamiems, o sąmoningumas, kad esame atsakingi už savo aplinką, už savo miestą, bręsta ne taip greitai, kaip norėtųsi.
– Tikriausiai neatsitiktinai draugai šmaikštaudami jus praminė Lizdeika.
Kiek inkilų šiame miške esate iškėlęs?
– Su kitais savanoriais esame iškėlę daugiau nei dvidešimt iš girininkijos gautų inkilų.
Nors gatvės – čia pat, paukščių įvairovė tikrai gausi. Galima pamatyti ir žvirblinę pelėdžiukę, ir riešutinę, kuri savo galingu snapu prakala riešutą, teko pastebėti visus Lietuvoje sutinkamus genius. Net mažąjį tripirštį geniuką.
Jau penkerius metus stebiu suopio lizdą.
Jis kiekvieną pavasarį parskrenda, užsiima lizdą, pasižymi jį ir tada jau poruojasi. Mano galva, įkūrus Visorių savanorių centrą prie jo galima būtų ir prieskoninius augalus auginti.
– Ar ne naivokai skamba tokios jūsų idėjos? Juk kaipmat daržas būtų nusiaubtas vagių.
– Reikia laiko ir reikia dirbti. Bet į šį darbą privalėtų aktyviau įsitraukti ir valstybinės institucijos. Vien tik savanorių pastangų nepakanka.
Būtų gerai, jei pamiškėje atsirastų koks vagonėlis ar namelis miško savanoriams.
– Gal išsiaiškinote, ką kažkada žymėjo pamiškėje išlikę akmeniniai stulpeliai su sunkiai įžiūrimais užrašais?
– Greičiausiai tai dar nuo lenkmečio likę žemės sklypų savininkų valdų riboženkliai.
Ant vieno jų netgi galima įskaityti: „Wilno“. Dar yra ir metai įspausti, tik skaičiai jau sunkiai įskaitomi.
Jei čia padirbėtų istorikai ir kiti mokslininkai, neabejotinai rastų nemažai naujų Vilniaus miesto istoriją menančių faktų.
Kviečia į talką
Kompozitorius – ne vienintelis, kuriam rūpi Visorių miškas.
„Visus šeštadienį kviečiame tvarkyti miško. Prieš žiemą reikėtų surinkti šiukšles, nulūžusias šakas“, – Visorių miško parke entuziastingai „Sostinės“ žurnalistus ketvirtadienį pasitiko kompozitoriaus A.Jegelevičiaus bendrapavardis Juozas Jegelevičius.
Nors jis jau seniai pensininkas, miško darbai jo nė kiek nebaugina: „Trisdešimt metų atidirbau Punios šile, todėl negaliu be miško ir dabar. Bet kokie darbai miške man teikia ir atgaivą, ir jėgų.“
