Režisieriai rizikavo
Abiem režisieriams klasės ir didžiojo pasaulio santykis taip pat įdomiausias. Tačiau iš esmės skiriasi teatro kalbos pasirinkimas. Y.Ross holokausto faktus įvilko į įvairius teatrinės išmonės apvalkalus. J.Vaitkus „Atžalyną” prakalbino minimaliomis išraiškos priemonėmis.
Sakyčiau, abu rizikavo. „Mūsų klasėje” per Y.Ross išmonę sunkiai girdėti turinys. O J.Vaitkus paleido spektaklį plonyte linija tarp paprastumo ir primityvumo, minimalizmo ir menkumo.
Peržengus šią ribą į beprasmybės prarają nugarma brangiausia, ką visiems „Atžalyno” kūrėjams – režisieriui, scenografei Laurynai Liepaitei, kostiumų dailininkei Dovilei Gudačiauskaitei, kompozitoriui Algirdui Martinaičiui ir aktoriams – pavyko atrasti.
Skamba sūnaus monologas
Vertingiausias „Atžalyno” atradimas – kad interpretuotojo pozicijos atiduotos laikui. Istorijai.
Spektaklis suvertas ant neįkainojamos smilgos, kurią šio „Atžalyno” kūrėjai spėjo nugvelbti iš istorijos – šių metų rugpjūtį išėjusio Kazio Binkio sūnaus Gerardo monologo įrašo.
Kiekvieną scenoje skambantį žodį nuspalvino tikro „Atžalyno” kartos atstovo liudijimas apie pražuvusius bendraamžius, apie tai, kad pjesės autorių įkvėpę maironiški šių jaunuolių idealai pasmerkė juos ir užkodavo ne gyvenimui, o mirčiai už „tėvynę brangią”.
Tokiu būdu spektaklio kūrėjams nereikėjo ieškoti būdų, kaip šiais laikais turėtų skambėti Petro Keraičio, jo draugo Jasiaus, klasės draugų ir pedagogų idealizmas ir pakilumas.
Istorijos akivaizdoje teisieji ir neteisieji virto pražuvusiais ir išlikusiais. Tie, kurie „Atžalyne” laimėjo mūšį, pralaimėjo už teksto ir teatro sienų.
Atžalynui nebuvo lemta išaugti – tai objektyvi tiesa. Teisiųjų kalavijais pjesėje išnaikinti miesčionys, be abejo, išliko, nes jie sugeba prisitaikyti.
Išties svarbu, kad ši išvada scenoje atsirastų tyliai, o ne didaktiškai grūmojant pirštu.
Šiuo požiūriu spektaklis vis dėlto ne visada atsilaikė prieš pagundą vieniems neuždėti šventųjų vainikų, o kitiems – velnio ragų. Ir atsirado nereikalingo tiesmukumo, griaunančio subtilų pasakomų ir numanomų dalykų santykį.
Vaidina skirtingos kartos
„Atžalyno” ansamblio branduolį sudaro skirtingų kartų, skirtingų „klasių” mokytojo J.Vaitkaus auklėtiniai ar teatro bendražygiai.
Petras Kuneika (Petras Keraitis), Karolis Matuliauskas (Jasius), Edgaras Bechteris (Barzdžiukas), Ieva Delininkaitytė (Aldona) ir kiti bandė kurti „tuos, kuriems nelemta”, tačiau kol kas labiau pavyko ne vaidmenys, o veikiau abėcėlės deklamavimas, ne prasmingos miniatiūros, o mokykliniai rašinėliai apie tėvynę ir angelų chorus.
Vyresnieji – retu autentiškumu apdovanotas Gediminas Sederevičius (Keraitis), manieringą, „salioninį” piešinį lengva ranka brūkštelėjusi Viktorija Kuodytė, gana detaliai paeskizavęs išsiblaškiusio pusiau švento klasės auklėtojo portretą Povilas Budrys.
Greta jų – „teisingas” Saulius Balandis ir jo „teisingas” gimnazijos direktorius Arūnas Sakalauskas, virtuoziškoji Dalia Michelevičiūtė su beveik monospektakliu apie mokytoją gamtininkę (arba Salomėją Nėrį), monumentalusis Ramučio Rimeikio fizikas, neurotiškas Remigijaus Bučio psichologas.
Dar – neprasto liaudiško teatro perliukus atlikę Mindaugas Jusčius, Eimutis Braziulis, Diana Anevičiūtė, Arūnas Vozbutas, Adrija Čepaitė, puikūs Neringos Bulotaitės ir Jolantos Dapkūnaitės šaržai.
Jie visi sukūrė gana chaotišką, nevientisą spektaklio prasmių foną. Jis, matyt, turėtų išryškinti kitokį jaunųjų balsą, bet labiau skandino režisūriškai nesuvaldytu, minimalistinės formos apnuogintu aktoriniu plepėjimu.
Ko gero, paprastumo kelias – sunkiausias mūsų teatro dabarčiai, nes einant juo nėra už ko slėptis. Bet tas kelias išties drąsus.
