Lapkričio 9 ir 10 dienomis „Menų spaustuvėje" parodyta „Atviro rato" premjera „Meilė trims apelsinams" (pagal Carlo Gozzi) programiškai tęsia šio menininko pradėtą kelionę. C.Gozzi Italijos pasididžiavimu laikė commedia dell'arte, o A.Giniočio kūrybai ši improvizacinio teatro forma daro didelę įtaką nuo pat 2006 m. Šiaulių dramos teatre sukurtos „Princesės Turandot". Tai akivaizdu ir daugelyje kitų jo režisuotų spektaklių.
Commedia dell'arte fenomeną vadiname profesionalios vaidybos pradžia (aktoriai mėgėjai tapo comici dell'arte - aktoriais profesionalais, kurie buvo įvaldę vaidybos techniką). Bet spektaklis „Meilė trims apelsinams" retsykiais vertė galvoti apie atvirkštinį procesą. A.Giniočiui daugiau rūpėjo ne 1760 m. C.Gozzi parašyta pirmoji teatro pasaka „Meilė trims apelsinams", bet commedia dell'arte teatro forma, į kurią jis prismaigstė Lietuvos teatro realijų: švelnių, o kartais ir aštresnių pašmaikštavimų, patyčių ar liaupsių, panegirikos ar kritinių pastabų. Jis sukūrė keistai kunkuliuojantį teatro katilą, kuriame pagrindinė dramaturginė linija tapo antraeile.
C.Gozzi savo „Nenaudinguose memuaruose" žiūrovus vertino kiek iš aukšto, manė, kad juos galima sudominti tik įvairiais kvailais pasirodymais. Teatralizuotoje pasakoje „Meilė trims apelsinams" jis atskleidė, kaip kontrasto principu gali būti sujungti įvairiausi žanrai, stiliai, pasiektas pasakiškumas, kuris gali priversti publiką suklusti ir naujai išgirsti sakomas tiesas.
A.Giniočiui naujajame pastatyme taip pat labiausiai rūpėjo sujungiant skirtingus elementus - buitinį ir bufonadinį - sukurti sceninį pasakiškumą. Akivaizdu, kad jis palaiko C.Gozzi, bandydamas įvardyti, kodėl tas pasakiškumas yra sunkiausiai pasiekiamas žanras dramos teatre. Kaip sužadinti žiūrovo fantaziją ir nepaleisti jos iš sukurtųjų aplinkybių - didžioji teatro paslaptis.
Tai žinojo ir C.Gozzi, tai žino ir A.Giniotis, žinome ir mes: mažiau išprususi publika nesunkiai susižavi aktorių žaidimais. „Akademinės" sandaros žiūrovai tik kartais pasiduodavo „Trijų apelsinų" burtams ir tai daugiausia priklausė nuo aktorių talento. A.Giniočio, kaip ir commedia dell'arte, teatrui tapo svarbus ne dramaturgas, o aktorius. Ir nors aktorių gestikuliacija buvo gerai išmokta, nereikia pamiršti, kad commedia dell'arte taip pat buvo „žodžio teatras", reikalaujantis gero balso ir dikcijos. Ne veltui C.Gozzi tekstus rašė garsiam italų aktoriui improvizatoriui Antonio Sacchi ir kitiems jo trupės atlikėjams. XVIII amžiaus viduryje aktorinis menas, išgyvendamas savo aukso amžių, tapo dramaturgo įkvėpimo šaltiniu. Tik aktorių dėka C.Gozzi įgyvendino savo sumanymus, jų įkvėptas parašė net devynias fjabas (žanras, sukurtas C.Gozzi).
Vaidindami kiek skirtingomis manieromis, skirtingai intonuodami tekstus, skirtingai valdydami dikciją, „Meilės trims apelsinams" aktoriai tarytum sąmoningai nesistengė išgauti didesnės sceninės raiškos. Spektaklyje visko labai daug. Negali sakyti, kad aktoriai labai skirtingų talentų, bet jiems atskiros scenos sekėsi nevienodai.
Andrius Kaniava, Marija Korenkaitė, Dalius Skamarakas, Ainis Storpirštis, Justas Tertelis, Judita Urnikytė, Aldona Vilutytė, Vaidotas Žitkus neblogai improvizavo, tačiau dažnai jiems koją pakišdavo nesugebėjimas sujungti šalutinius siužetus su pagrindiniais. Gal taip atsitiko ir dėl to, kad aktoriai vaidino pagal „eskizus" ar iš anksto sukurtus scenarijus. O kad aktoriai tokio tipo spektaklyje galėtų profesionaliai atlikti savo vaidmenį, jie privalo turėti ne tik puikią atmintį, bet ir turtingą tiradų, triukų, pokštų repertuarą. Skirtingus komizmo tipus (tiradas, pagyras, skundų monologus, meilės dialogus, ekstravagantiškas kalbas, kvailiojimus) aktorius gali perteikti tik pasitelkdamas vaizduotę, mimiką, balso tembro niuansus.
A.Storpirštis, būdamas kiek kitos mokyklos, iš pradžių natūralistiškai, blaivia kalbėjimo maniera, nekeisdamas ir nė trupučio nekraipydamas balso tembro, taikliai charakterizavo Princą. Tai buvo iš tiesų šmaikštu, tačiau vėliau jis inertiškai pasidavė visai teatro fejerijai, apaugo kažkokiais pigiais mėgdžiojimais, pradėjo tampyti balsą, tapo per jėgą komikuojančiu personažu. O štai A.Vilutytė, atvirkščiai, atsigaudavo ir suspindėdavo tuomet, kai atsidurdavo savo mažų benefisų erdvėje. Labiausiai vykęs - operos dainininkės arija.
Komediją gana tiksliai perkando J.Tertelis. Jis puikiai jaučia scenos erdvę, todėl jam nesunkiai sekasi diriguoti autoironišką spektaklio dalį - „Atviro rato apelsinai". Šioje scenoje visi aktoriai atsigauna, rodos, galėtų improvizuoti dar ilgai: juk „Atviro rato" esmę sudaro būtent improvizacija, ypač kai jie vaidina savo pačių tekstus ar išgyvenimus.
Kiekvienas aktorius skirtingose scenose derino šokėjo, dainininko, mimo gebėjimus, kūno ir proto lankstumą, bet spektakliui koją kišo tekstų seklumas. Jeigu šis spektaklis būtų įvykęs kovo 27 dieną, tai būtų tapęs „kapustniko" šedevru, bet geram spektakliui to per maža. Analizuoti atskiras C.Gozzi kūrinio scenas nėra prasmės, nes per daug nutolta nuo kūrinio. Ir be reikalo, nes A.Giniotis, Lietuvai pristatydamas garsųjį italų dramaturgą, tapdamas tikru teatro švietėju, kažkodėl paklūsta ir kitai teatro meną ardančiai tendencijai - maksimaliai sunaikinti pasirenkamą kūrinį. Kam tuomet apskritai remtis C.Gozzi? Tuomet galima kurti savo pjesę commedia dell'arte teatro forma.
Paguodžia tik tai, kad šis režisierius tai daro nepiktavališkai. Galima justi, kad jis yra menininkas improvizatorius. Surežisavęs praėjusio sezono Teatro dienos šventę, jis užsikabino už kai kurių atradimų, štampų ir netikėtų pašmaikštavimų ir mėgino visa tai suverti į kūrinį, kuris, užuot vadinęsis „Meilė trims apelsinams", turėtų būti „Meilė aštuoniems režisieriams". Nedažnam pasiseka sukurti įdomius parodijų spektaklius, bet bendradarbiaujant su mąstančiu dramaturgu ir pasitelkiant išsilavinusius ir kultūros pojūtį turinčius aktorius tai įmanoma.
Apibūdinant šio spektaklio atmosferą, daug reikšmės tenka erdvei ir kostiumams. Netikėtas paradoksas: dailininkė Julija Skuratova, iš pažiūros kūrusi sceninį minimalizmą, sukūrė daugiafunkcį scenovaizdį, kurio dalimi tapo ir išraiškingi kostiumai, ir kaukės. Kartu su aktoriais jai nesunkiai sekėsi parodijuoti įvairių režisierių darbus, o kartais ir priminti, kad kai kurių spektaklių vizualiniai motyvai, virtę režisūrinių sprendimų viršūnėmis, priklauso būtent jai.
Scenoje aštuonios kortos, pritvirtintos ant kėdžių atlošų. Šios kortų kėdės per spektaklį atlieka labai daug funkcijų, aktoriai jas rikiuodami sukuria skirtingas vizualines prasmes. Kartais tai tampa tiesiog „Vasarvidžio nakties sapno" ar „Hamleto" parodija, o kartais sutelkia siužeto prasmes.
Kita vertus, šio spektaklio taisyklėms viskas vienodai tinka. Kad susiformuotų reikiamas įspūdis, reikalinga gilesnė mintis, aštresnė kritika. Tuomet ir visi tekstiniai kalambūrai neatrodys senstelėję, o aktoriai turės kur atsiskleisti. Dabar parodija atrodo praradusi alegorinį pamatą, priartėja prie buitinio lygmens ir ištirpdo pasakiškumą. Vis dėlto aštuntasis režisierius A.Giniotis išlieka švelniu romantiku, mėginančiu įrodyti, kad teatro menas niekada nemirs.
