Dramos iš spaudos antraščių
P.Demirskio pjesė pagrįsta tikru dramatišku įvykiu. Joje pasakojama apie darbininko žūtį itališkų šaldytuvų fabrike. Ši nelaimė įtraukė į veiksmą žuvusiojo žmoną, seserį, kompanijos valdžią, darbininkus.
Socialiniame teatre atskleidžiant aktualijas, antraštines dramas dažnai išvystame veikiau tipus, pozicijas, o ne tikrus personažus. Todėl Alekso Kazanavičiaus, Sergejaus Ivanovo, Giedriaus Arbačiausko pasirinkimas įkūnyti vadovų ir darbininkų tipus atrodė taiklus.
Žuvusiojo žmoną spektaklyje vaidino Agnė Ramanauskaitė – ji puikiai perteikė tragediją išgyvenančios moters dramą. Būtent per jos vaidmenį spektaklyje pasakojama apie tiesos paieškas ir paprasto, mažai išsilavinusio žmogaus mėginimus susigaudyti susidūrus su turtinga kompanija, įpratusia problemas spręsti atitinkama pinigų suma.
Galėtų įelektrinti žiūrovus
„Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų” – spektaklis, kuriame vangiai auga įtampa. Galbūt tai susiję su kartkartėmis užsitęsiančiais monologais.
Juose keliami klausimai galėtų įelektrinti žiūrovus. Tiktai Jaunimo teatro salė tam nepalanki: aktoriai per toli, kad būtų sukurtas artimas santykis ir pavyktų kreiptis tiesiai į žiūrovą, galbūt sukantį galvą dėl tų pačių klausimų kaip ir pjesės veikėjai.
Kita problema, trukdžiusi užauginti įtampą, išryškinti problemas ir sukurti vientisumą, buvo muzika. Jau pirmi akordai pribloškė: nejau socialinis teatras gali kliautis klasikinio roko daina – grupės „Led Zeppelin” „Stairway to Heaven”?
Gyvai muziką atliko spektaklio kompozitorius Jonas Sakalauskas. Elektrine gitara brązginantis iščiustytas vaikinas neturėjo nieko bendra su socialiniu teatru.
Pasakojamoje istorijoje pernelyg daug konfliktų, todėl švelnios dainos (nuolat kartojama ir „Radiohead” „No Surprises”) tapo nereikalingu ir neiškalbingu veiksmo kontrastu. Nors atrinkta muzika spektakliui suteikė svarbaus jautrumo, jai pritrūko kovos, įtampos, šiurkštumo.
Italų kultūrą spektaklyje atspindėjo Al Bano ir Rominos Power daina „Felicita”.
Daina tokia nuvalkiota, kad labai tiko itin siauram dalies personažų kultūros ir apskritai pasaulio suvokimui pabrėžti. Šitaip muzika tapo ironišku komentaru.
Bendro kiemo problemos
Pjesę A.Jankevičius sumaniai pritaikė Lietuvos žiūrovams, pirmiausia vilniečiams. Minimi vietovardžiai, pavardės, Lietuvoje gimusi popiežiaus Jono Pauliaus II motina. Tai padėjo jaustis artimesniems P.Demirskio tekstui.
Tačiau „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų” – ne toks paveikus spektaklis nei A.Jankevičiaus kadaise statyta „Poliklinika”, kurioje buvo kalbama apie visų mūsų kiemą, t.y. mūsų šalį.
„Poliklinika” veikė geriau todėl, kad buvo vaidinama kamerinėje erdvėje, aktoriai ir žiūrovai galėjo tapti bendrininkais kalbėdamiesi jiems svarbiomis temomis. Juk teatre, ypač narpliojančiame socialines temas, artimas atlikėjų ir žiūrovų santykis itin svarbus.
Šį kartą Jaunimo teatre matėme ir girdėjome įdomią šiuolaikinę dramą, aiškų režisieriaus sprendimą, tiksliai sukurtus tipus, gerą Lauros Luišaitytės scenografiją ir netinkamą muziką netinkamoje erdvėje. O tai yra daug daugiau nei dažname pastarojo meto spektaklyje.
Rašyti pjesę paskatino skandalas fabrike
Vis daugiau teatro kritikų dėmesio sulaukiančio 34 metų lenkų dramaturgo P.Demirskio pjesių temas diktuoja pats gyvenimas.
P.Demirskiui teatro scena – politinių debatų vieta. Jo argumentai – kasdienio gyvenimo faktai, liudijantys niūrią eilinio piliečio kovą su nykstančiu žmogiškumu.
Prieš keletą metų Lodzę sukrėtė skandalas – italų kompanijos fabrike neaiškiomis aplinkybėmis žuvo jaunas darbininkas. Tai P.Demirskį paakino rašyti apie tai, kas keletą dienų buvo aktualiausia žiniasklaidos tema.
P.Demirskis bendravo su liudininkais ir žuvusio darbuotojo artimaisiais, todėl jo herojų paveikslai – realių žmonių prototipai.
