Per septynis dešimtmečius rašytoja išleido per 30 eilėraščių ir pjesių knygų. Naujausia – leidyklos „Nieko rimto“ ką tik išleista didžiulė V.Palčinskaitės eilėraščių rinktinė „Vaikų kambarys“. Sigutės Ach piešiniais iliustruotoje knygoje sudėti geriausi poetės kūriniai. Be to, leidykla „Tyto alba“ neseniai išleido V.Palčinskaitės išverstą Shelo Silversteino „Dovanų medį“.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame inerviu, kuriame V.Palčinskaitė kalba, ką mano apie šiuolaikinę visuomenę, kaip vertina elektronines knygas ir kokiais savo kūriniais didžiuojasi?
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoja?
– Jaučiuosi kaip didžioji dalis menininkų, nepritapusių prie pinigų kartos. Būti rašytoja bent jau man reiškia mokėti svajoti. O kaip sakė Oscaras Wilde‘as (labai mėgstu cituoti šį rašytojo posakį), visuomenė dažnai atleidžia nusikaltėliui, bet svajotojui – niekada. Tačiau savo ištikimų mažųjų skaitytojų dėka nesijaučiu pamiršta ar nereikalinga.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Labiausiai didžiuojuosi ta knyga, kurios iki šiol dar neparašiau.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydama klausotės muzikos?
– Kasdien savęs tikrai neprievartauju. Nebent jau būčiau pradėjusi kūrinį, kurį žūtbūt reikia laiku užbaigti. Patinka rašyti vakarais, kai neslegia buitiniai rūpesčiai ir netrukdo telefono skambučiai, tačiau pastaruoju metu įsitikinau, kad galva geriau dirba rytais, todėl vis dažniau stengiuosi išnaudoti būtent šį laiką. Valandų neskaičiuoju. Dirbant laiko sąvoka išnyksta. Padeda ir gera muzika, ir kavos puodelis, kuris dažnai darbo įkarštyje ataušta nepaliestas.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Idealus skaitytojas yra visai ne tas, kuris be atrankos „ryja“ knygas, o tas, kuris sugeba atskirti grūdus nuo pelų, sugeba iš knygų pasimokyti, pasisemti gyvenimo išminties. Pagaliau – sugeba įdiegti skaitymo įgūdžius ir savo vaikams.
– Kas yra gera knyga?
– Knyga, su kuria nejučia susitapatini. Jos niekada nepamiršti, tau visada jos prireikia. Neretai joje ieškai atsakymų į daugelį gyvenimo klausimų.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– O!… Levo Tolstojaus Ana Karenina ir Airisė iš Johno Galsworthy „Forsaitų sagos“, Breta iš Ernesto Hemingway „Fiestos“ ir Mis Marpl iš Agathos Christie detektyvų…
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Esu unikali. Nepanaši į nieką (juokauju). Bet jeigu jau taip klausiate, tai nebent ieškočiau giminystės ryšių su Don Kichotu... Kodėl? Kova su vėjo malūnais. Besąlygiškas teisingumo poreikis. Idealizavimas daugelio dalykų, kurie egzistuoja vaizduotėje, bet dažnai neatitinka karčios realybės.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Romaino Gary „Aušros pažadas“. Norėčiau, kad būčiau parašiusi tokią knygą.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Sunki užduotis. Visų pirma todėl, kad įvairiais gyvenimo tarpsniais vis kitos knygos daro žmogui didžiausią įtaką ir atrodo pačios svarbiausios. Be to, dabar jos tikrai nesutilptų į dešimtuką. Tačiau, jeigu tektų išvykti į negyvenamą salą ir kruopščiai atrankai nebūtų laiko, kelionmaišyje greičiausiai atsirastų L.Tolstojaus „Ana Karenina“, Gustave'o Flaubert'o „Madam Bovari“, Anos Achmatovos eilių tomelis, Williamo Somerseto Maughamo „Skustuvo ašmenys“, R. Gary „Aušros pažadas“, Gabrielio Garcios Marquezo „Meilė choleros metu“, bet kuris Iris Murdoch romanas, Axelio Munthes „Knyga apie San Mikelę“, o dar Hanso Christiano Anderseno pasakos ir Antoine de Saint Exupery „Mažasis princas“.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė „Buratino nuotykių“!!!
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Niekada elektroninė knyga neužgoš spausdintos, kad ir kaip konkuruotų. Bedvasė erdvė negali suteikti to, ką pajunti liesdamas puslapius, iš kurių į tave sklinda gyva energija... Netikite? Susiraskite savo nutrintą pamirštą vaikystės knygą ir paprasčiausiai uždėkite ant jos ranką...
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Paslaptis. Esu prietaringa. Stengiuosi neplepėti apie rašymą, kol neužbaigiu darbo.
Pagrindiniai biografijos faktai
* V.Palčinskaitė (g. 1943 m. lapkričio 20 d. Kaune) – Lietuvos poetė, dramaturgė, scenaristė, vertėja. Karo metais Palčinskų šeima Kaune slėpė ir globojo penkis žydų šeimos narius. Būsima rašytoja vaikystę praleido Žaliakalnyje. Mokėsi J. Jablonskio vidurinėje mokykloje. 1960–1964 m. studijavo Vilniaus universiteto (VU) Istorijos-filologijos fakultete.
* Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m., o pirmąjį eilėraščių rinkinį „Žemė kėlė žolę“ 1961 m. paskelbė studijuodama pirmame VU kurse. Išleido per 30 knygų.
* Parašė scenarijų kino filmams „Andrius“, „Traukinys į Bulzibarą“, „Geležinė princesė“ (rež. Algirdas Araminas), žodžius Eduardo Balsio oratorijai „Nelieskite mėlyno gaublio“ (1970 m.). Taip pat yra išvertusi iš anglų kalbos garsių pasaulio rašytojų (Roaldo Dahlio, Lemony Snicketo, Kate Di Camillo, Jacqueline Wilson) bei britų tautosakos kūrinių vaikams. Miuziklo vaikams „Aš tau siunčiu labų dienų“ (muzika Giedriaus Kuprevičiaus) autorė.
* V.Palčinskaitės pjesių-pasakų, be Lietuvos teatrų, yra pastatę Maskvos, Kijevo, Lvovo, Minsko, Tbilisio, Helsinkio ir kiti teatrai. Nemažai lyrikos kūrinių išleista rusų ir anglų kalba.
* Pelnė Respublikinę komjaunimo premiją už pjesę vaikams „Ri-ku Ta-ku“ (1966), LSSR valstybinę premiją už knygą „Namai namučiai“ (1978), aukso medalį tarptautiniame vaikų ir jaunimo filmų festivalyje (Italija) už filmą „Andrius“ (1982), sukurtą pagal rašytojos scenarijų, tarptautinės vaikų meno asocijacijos IBBY diplomą už eilėraščių knygą vaikams „Senamiesčio lėlės“ (1988), Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžių (1988), Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos aukso medalį už išskirtinius laimėjimus literatūros ir poezijos vaikams srityje ( 2009).
