Į festivalį buvo įtraukta jau tradicija tapusi studentiškų teatrų programa „Teatrinis FRESH‘as“. Aukštųjų teatro mokyklų programos spektakliai buvo atrinkti iš Olandijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos. Lietuvai šioje programoje atstovavo režisierės Ievos Stundžytės spektaklis „Brangioji mokytoja“. Festivalyje pristatyta 30 spektaklių, daugiau kaip 150 teatro kūrėjų iš užsienio. Iš viso į „Baltijski dom“ kartu su 15 teatrinių kolektyvų atvyko per 300 dalyvių.
Šis prestižinis festivalis ypač svarbus Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui – jame dalyvavo ir aukščiausius įvertinimus pelnė daugelis režisieriaus Rimo Tumino Mažajame teatre sukurtų spektaklių. Per vakar vykusią ceremoniją buvo paskelbta, kad šiais metais įsteigtą „Baltijskij dom“ Festivalio atradimo prizą laimėjo 2011 metais Mažajame teatre sukurta režisieriaus Kirilo Glušajevo „Motina (Vasa Železnova)“ pagal Maksimo Gorkio pjesę. XXIII „Baltijskij dom“ buvo dosnus lietuviškam teatrui – festivalio žiūrovų simpatijų prizas atiteko Vilniaus OKT teatrui už režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklį „Dugne“. Tradicinį festivalio direkcijos prizą laimėjo režisieriaus R.Tumino spektaklis „Eugenijus Oneginas“.
Šis Maskvos J.Vachtangovo teatro šedevras iš karto po gastrolių Vilniuje į Sankt Peterburgą atvyko uždaryti festivalio programos.
Spalio 10 dieną festivalyje suvaidinta režisieriaus K.Glušajevo „Motina (Vasa Železnova)“ buvo puikiai įvertinta Rusijos teatro kritikų. Oksana Vasko rašė: „1910 metais M.Gorkis rašo pjesę „Motina“ ir apie tai praneša raštelyje žurnalo „Sovremenik“ redaktoriui: „Parašiau pjesę apie motiną“.
Yra du šios pjesės variantai, K.Glušajevas (genialus, tikrai nebijau šio žodžio, spektaklio režisierius, R.Tumino mokinys) pasirinko pirmąjį, prieš revoliuciją rašytąjį. Čia pagrindinė idėja – didelės šeimos žlugimas (antrajame pjesės variante M.Gorkis paryškino klasių kovos temą).
Spektaklis tiesiog fenomenalus: minimumas dekoracijų, pritemdyta šviesa, graudi liaudies daina skamba fone per visą spektaklį, visi aktoriai scenoje atgyja vienas po kito. Motiną vaidina Eglė Gabrėnaitė: jos kančia persmelkia, pyktis gąsdina, kančios sukrečia. Karas įsiplieskia Železnovų šeimoje, karas dėl valdžios, dėl pinigų, dėl paveldėjimo. Motina jį palieka kaip nugalėtoji nugalėtoja. Aš buvau sukrėsta... aš tapau labai maža, kai MOTINA išaugo prieš mus ir gautinai pasmerkė visus iki gyvenimo galo „tarnauti jai".“
„Nezavisimaja gazeta“ teatro apžvalgininkė Galina Kovalenko savo straipsnyje „Kita Maksimo Gorkio Motina“ pabrėžia: „Nerimo kupina Fausto Latėno muzika pagilina sumaištį, tvyrančią šioje erdvėje, turinčioje tapti namais. Centre stovi šeimos motina ir faktiška verslo vadovė Vasa – puikiai, griežtai suvaidinta E.Gabrėnaitės, bet jos galinga figūra nenustelbia kitų dramos dalyvių, šios didelės šeimos narių, priešiškai nusiteikusių vienas kito atžvilgiu. Tarp jų vyksta kova dėl valdžios ir pinigų, bet ši kova lydima siekio įtvirtinti savo apgailėtiną „ego“.
Tarp vyrų išsiskiria invalidas Pavelas (Leonardas Pobedonoscevas), ginantis savo vyriškas teises. Tai anaiptol ne „silpnutį“, kurio vieta vienuolyne. Nuskriaustas likimo ir gamtos, jis ypač piktas ir apgailėtinas savo bejėgiu pykčiu prieš pasaulį ir gražuolę žmoną.
Bandydamas apginti savo vyrišką ir žmogišką savivertę jis tik pademonstruoja savo dvasinį išsigimimą. Jis nelaimingas – motina jo nemyli ir net nesigaili. Jis tėra gyvas vyro patirtų pažeminimų priminimas.
Vasoje (E.Gabrėnaitė) nėra nieko moteriško, motiniško, viskas išeikvota verslui, išstūmusiam ir pakeitusiam jai šeimą. Tai moteris uola, monolitas, talentinga asmenybė, kartu ir traukianti, ir atstumianti nenorėjimu ir nemokėjimu mylėti. Šis jausmas joje išdegintas.
Jos santykiai su vaikais dalykiški. Jei kartais ir švysteli žmogiškumo kibirkštis, tai trumpam, kaip scenose su dukterimi Ana – Gabriele Tuminaite.
Ana – ryški, graži, geidulinga ir protinga, savo motinos kūnas ir kraujas, dėl to jos taip puikiai viena kitą supranta – iš pusės žodžio. Atrodo jos, mylimos šioje šeimoje, atvykimas turėtų atnešti taiką, bet Ana tampa bręstančios katastrofos katalizatoriumi.
Spektaklyje atiduota duoklė M.Gorkio literatūrai būdingai erotikai. Čia pagrindinį vaidmenį atlieka Pavelo žmona Liudmila, atvirai gyvenanti su Prochoru Železnovu. Režisierius sukūrė aktorei rizikingas mizanscenas, atkuriančias svaiginantį praėjusio amžiaus pradžiai būdingą sodrumą. Aktorė neperžengia ribų demonstruodama savo lyties grožio persvarą.
Kai kurios scenos primena Fiodoro Sologubo „Smulkaus velnio“, parašyto anksčiau už M.Gorkio pjesę, bet atkuriančio tos pačios epochos, to paties provincijos miestuko atmosferą. Viskas Železnovų šeimoje virsta paslaptimi. Tarnaitės nužudytas vaikas, šeimyninių Pavlo ir Liudmilos santykių paslaptis, Vasos vyro mirtis kažkur didžiulio namo gelmėse.
Bet visos paslaptys žinomos, apie jas šnibždamasi, jų žinojimu šantažuojama. Skausminga, liguista situacija namuose, seniai subyrėjusios šeimos iliuzija, nelaimingumas ir vienatvė visų ir kiekvieno nepaverčia spektaklio istoriniu, atkuriančio praėjusio amžiaus buitį ir laiką. Režisierius tolimas nuo buitinio pjesės perskaitymo.
Labai jau siaučia vėjai šiame name, finale tampančiame šalies, valstybės simboliu. Ir kaip sakoma Evangelijoje pagal Marką: „Jei karalystė suskilo viduje, negali atsilaikyti toji karalystė. Ir jei namai suskilo viduje, negali atsilaikyti tieji namai.“
Festivalio „Baltijskij dom“ publiką ir teatro kritikus sužavėjo Vilniaus mažojo teatro aktorės E.Gabrėnaitės sukurtas monumentalus Vasos Železnovos personažas.
Pasak „Peterburgo teatrinio žurnalo“ autorės Jelenos Strogalevos: „Režisierius pasirenka labai stiprią, galingą aktorę Vasos vaidmeniui - E.Gabrėnaitę, galinčią suvaidinti tą gamtišką motinišką moters pradą, tą nesutriuškinamą stulpą, tą vertikalę, prie kurios trauks visus namo gyventojus, per daug smulkius ir negyvybingus jos fone. Ypač vyrus.
Prieš mus lyčių trikampis ir kalbama, žinoma, ne apie vaiduoklišką laisvę, kuria svaigsta Pavelas, Semionas, Liudmila, ir, aišku, ne apie paveldėjimo troškimą, o apie tai, kaip išgyvena moterys ir kaip žūva vyrai sugriuvus pasaulio tvarkai, mirus Šeimininkui, likus vienai moteriai, kuri kaip vilkė išžudo priešus ir silpnesniuosius vaikus tam, kad būtų suteiktas šansas išgyventi stipresniems.
Iš vienos pusės paliegėliai Pavelas, Semionas, Prochoras, iš kitos – numylėtinė Liudmila ir karininkienė Ana – motinos šešėlis, jos patikėtinė, priimanti gyvenimo šiame name įkapes.“
