Bėgantis juodas šernas. Tai pirmiausia vos 20 metrų atstumu pamatė P.Juška. Po to pasipylė medžiotojų šūvių papliūpos.
Miško žvėries tapytojas neišsigando, nes dažnai būna kaime, kur tenka matyti ir šernų, ir stirnų. Bet buvo nejauku, kai nė nenutuokė, iš kurios pusės šaudo.
„Buvau juodai apsirengęs, šernas – irgi juodas. Galėjo medžiotojai netyčia mus supainioti“, – įspūdžiais dalijosi dailininkas.
Tą rugsėjo 10-ąją vienuolika dailininkų, apsistojusių XVIII amžiaus Artinjosko siur Verdono (Artignosc Sur Verdon) pilyje, nutarė aplankyti prancūzų ir alžyriečių kilmės rašytojo bei filosofo Alberto Camus kapą.
P.Juška pasiliko, norėdamas ramiai nutapyti netoliese augantį kiparisą, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas".
Plenero organizatorius, galerijos „Menų tiltas“ savininkas Edvidas Žukas prisimena, jog tądien išvykę aplankyti garsaus rašytojo kapo dailininkai irgi sunerimo, nuo pat ryto išgirdę šūvių papliūpas.
Šaudyti pasirengę medžiotojai su visa amunicija buvo išsirikiavę prie kiekvieno pakelės miškelio, nors siauras kalnų keliukas sukosi ratais. Visur plyšojo skalikai, aidėjo varpeliai ir barškučiai.
„Lietuvos dailės istorijoje atsirado egzotiškų motyvų“, – juokėsi menotyrininkė Nijolė Tumėnienė, tądien grįžusi į pilį. Ji nekart apgailestavo, kad šalies dailėje trūksta egzotikos.
Lietuvos dailininkai yra dalyvavę karuose, tačiau N.Tumėnienė neprisimena aprašyto fakto, kad kas nors būtų piešęs paveikslą per mūšius.
P.Juška paveikslą su kiparisu baigė tapyti, o E.Žukas jį eksponuos gruodį Vilniuje savo rengiamoje parodoje.
