„Albanijos nekaltojoje“ moters
statusą visuomenėje S.Norkutė improvizuos su trimis aktorėmis – Danute Kuodyte, Giedre Giedraityte ir Jone Dambrauskaite.
28-erių vilnietė S.Norkutė teatro režisūros link ėjo per teatrologijos mokslus Vilniuje, kino režisūros ir scenarijaus rašymo studijas Prahoje. „Albanijos nekaltoji“ – režisierės diplominis darbas, kuriuo ji vainikuos studijas Londono Centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje.
– Koks jūsų kelias į teatrą? – paklausiau S.Norkutės.
– Mane visada traukė teatras, kinas, literatūra. Atsimenu, kartą mokytoja liepė mūsų klasei pasižiūrėti Oskaro Koršunovo „Ugnies veidą“ . Tada labiau nei pats spektaklis mane paveikė klasės draugų reakcija.
Mačiau, kaip juos tai sukrėtė – jie ginčijosi ir nagrinėjo, ką matė. Įsitikinau, kad teatras pasižymi didžiule jėga.
Jei kalbi suprantama kalba, gali paveikti žmogų.
– Bet iš pradžių pasirinkote teatrologijos studijas?
– Ir po kelių kursų mečiau, nes nenorėjau būti tik pasyvi dalyvė. Nors dabar iš to, ką daro mano buvę kurso draugai, suprantu, kad teatrologo darbas toli gražu nėra pasyvus.
Recenzentas kalba apie dalykus, kurių aš pati niekada nepamatyčiau. Manau, geras kritikas sugeba pažvelgti į viską kiek įmanoma objektyviai, o aš to daryti iki šiol nemoku. Visada interpretuoju, o ne ieškau, ko siekė kūrėjas.
Bet studijų metais man trūko praktinės dalies – įtraukimo į režisieriaus ir aktoriaus darbą. Mane domino procesas, asmenybės, nauji pojūčiai, todėl vėliau išbandžiau scenarijaus rašymą, kino režisūrą, animacijos kūrimą.
Teatrologijos studijos buvo daugiau teatro istorijos, o ne teorijos mokslai. Bet jei nebūčiau to studijavusi, niekada nebūčiau pamačiusi „Sirenų“ festivalio, kuris atvėrė kitokį teatrą.
– Kiek jums yra svarbus kinas?
– Būdama šešiolikmetė žiūrėjau Andrejaus Tarkovskio „Soliarį“. Aiškiai prisimenu baugumą, kurį kėlė filmas. Aplinkui viskas tarsi atgijo. Atrodė, kad už tos sofos, ant kurios sėdėjau, slypi ištisas pasaulis, jame knibžda įvairiausi dalykai.
Manau, kad toks ir yra geras spektaklis, filmas.
– Kodėl nusprendėte režisuoti spektaklį Jaunimo teatre?
– Galėjau dirbti ir Londone, bet pirmiausia norėjau pabandyti Lietuvoje.
Tuo metu domėjausi feminizmo teorijomis, skaičiau prancūzų filosofės Simone de Beauvoir knygą „Antroji lytis“. Jaunimo teatras pasiūlė Česlovo Stonio surinktą medžiagą – žymių pasaulio rašytojų ir filosofų sentencijas.
Tos citatos – tarsi patarimai, kaip gyventi ir ką daryti, kad būtum laimingas. Tekstai labai gražūs, bet abstraktūs. Teko juos prisijaukinti, rasti formą, pritarti arba prieštarauti.
– Kas yra Albanijos nekaltoji, apie kurią kalbate spektaklyje?
– Pavasarį perskaičiau straipsnį apie tai, kas vyksta Šiaurės Albanijos kalnų provincijose, kur dar laikomasi senųjų paprotinių įstatymų. Mane šokiravo, kad moterys ten neturi jokių teisių.
Jei šeimoje miršta tėvas ir lieka jaunos dukros, jos turi pasirinkimą – tapti berniukais ir prisiimti socialinį vyro vaidmenį. Jos laikosi celibato, rengiasi kaip vyrai. Jos rūko, sėdi prie vieno stalo su vyrais. Tik tokiu būdu netekėjusios moterys gali dirbti ir oficialiai išlaikyti šeimą.
– Dažnas pasakys, kad Lietuvoje mes neturime panašių problemų.
– Tikrai? Drama atsiranda iš griežtai apibrėžtų stereotipų: tai yra tikras vyras, tai yra tikra moteris, bet niekas neatsižvelgia į žmogų, į žmogaus prigimtį.
Kiekvienoje visuomenėje yra primityvaus elgesio.
Pastebėkite, kad žiniasklaida detaliai aprašo, kaip nužudomos aukos. Lyg tai būtų ne žmonės, o daiktai.
Visi puola į isteriją, užuot ieškoję priežasčių, kodėl tai vyksta mūsų visuomenėje?
Išties kodėl žmonės geria, vartoja narkotikus ir tuomet elgiasi kaip gyvuliai?
S.Norkutės spektaklio „Albanijos nekaltoji“ premjera – lapkričio 27, 28 d. Jaunimo teatro salėje „99“. Bilieto kaina – 20 Lt.
