Jis priminė festivalio meno vadovės Mūzos Rubackytės frazę: “Kai moteris artistė išeina į sceną, ji yra herojė.“ Kaip tik taip – kaip herojes - visus festivalio vakarus publika sutiko jo viešnias pianistes: lietuves M.Rubackytę ir G.Gedvilaitę, čilietę Edith Fischer, japonę Yukine Kuroki, bulgarę Plameną Mangovą ir turkę G.Onay, atstovavusias skirtingoms kartoms ir fortepijono mokykloms. M.Rubackytei pavyko suburti išties spalvingą kompaniją. G.Gedvilaitė žavėjo publiką džiaugsmingais ir virtuoziškais pasažais, E.Fisher – seniesiems fortepijono meistrams būdinga meno gelme. P.Mangova stebino tobula technika, turtingais muzikos atspalviais ir dinaminiais niuansais, G.Onay užbūrė jausmingumu ir šiluma. Nė vienos artisčių publika nepaleido iš scenos neišprašiusi bent poros bisų.
Idėja skirti šiemetį festivalį moterims M.Rubackytei kilo pastebėjus, jog praėjusiųjų afišose figūravo beveik vieni vyrai. „Vyrai turi daugiau ambicijų, agresyvumo, arogancijos. Mes liekame šešėlyje ne dėl to, kad esame blogesnės – gyvenimo vingiai ne visada mums leidžia būti aukštumoje, - svarstė M.Rubackytė. - Turbūt jaučiame alergiją feminizmui, moterų teisėms, bet tai labai svarbūs dalykai.“
Svetingai Vilniuje sutiktos festivalio viešnios nebuvo linkusios skųstis moterų artisčių dalia. „Mano asmeninis gyvenimas anksčiau buvo labai sudėtingas dėl nuolatinių kelionių, nes auginau sūnų, kartais vežiojausi jį kartu su savimi. Tačiau motinystės jausmai, švelnumas praturtino spalvomis ir mano meną, - neabejojo G.Onay. - Manau, vyrai artistai kaip ir moterys aukoja šeimos gyvenimą dėl meno, jaučiasi kelionėse vieniši, ilgisi artimųjų. Menas to vertas.“
„Kiekviena asmenybė muzikoje reiškiasi savaip, nesvarbu ar tai vyras, ar moteris. Mene svarbiausia kūrėjo individualybė, - dėstė P.Mangova. - Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią, kuriuo privalo eiti. Tai suvokęs pajunti vidinę ramybę – nustoji nervintis, kad kas nors atims iš tavęs duonos kąsnį, aplenks ar nukonkuruos.“
Pastaraisiais metais moterys vis labiau įsitvirtina muzikos pasaulyje. Dainininkėms čia turbūt saugiausia, nes jos nepakeičiamos. Tačiau į kompozitores, o ypač - dirigentes dar kartais žvelgiama skeptiškai ir net įžeidžiamai.
Neseniai skandalą Norvegijoje sukėlė rusų dirigento Vasilijaus Petrenkos samprotavimai, esą orkestrantai tinkamiau reaguoja į vyrus dirigentus, nes jie leidžia labiau susitelkti į muziką, skleidžia mažiau seksualinės energijos negu moterys.
„Mielos merginos ant podiumo muzikantus verčia galvoti apie kitką – ne apie muziką“, - postringavo spaudoje Oslo filharmonijos orkestro vadovas, vėliau priverstas už tai atsiprašyti.
30 metų kovojusi dėl pripažinimo puiki suomių kompozitorė Kaija Saariaho neseniai sakydama kalbą McGill universitete Kanadoje susiejo populiariosios masinės kultūros plitimą ir visuomenės komercialėjimą su vyrų dominavimu pasaulyje. Anot jos, moterų įtaka visuomenėje turėtų būti didesnė, nes jos stiprina humaniškąjį kultūros pradą.
