Palikimas prieinamas visiems
S.Macaičio nebėra nuo 2007-ųjų liepos pabaigos. Šiandien nemažai jaunų žmonių eina į kiną net nežinodami, kad keturis dešimtmečius Lietuvoje kino žiūrovų skonį veikė S.Macaičio straipsniai apie filmus „Literatūroje ir mene“, „Kine“, „Kultūros baruose“, „Lietuvos ryte“, filmų pristatymai Lietuvos televizijoje.
Keturių S.Macaičio mėgtų filmų seansais „Skalvijoje“ norima praverti duris į kino kritiko surinktą filmų kolekciją, kurią jis padovanojo „Meno aviliui“ kartu su savo knygomis, žurnalais ir jų iškarpomis. Dabar tai prieinama visuomenei.
Kad kritiko vardas neliktų vien vardu, išleistas katalogas su S.Macaičio tekstų citatomis ir dešimties su S.Macaičiu bendravusių žmonių atsiminimais apie asmenybę, kuri buvo „savos srities kelrodis“.
Kinas ir buvo gyvenimas
Skaitant prisiminimus galima bent apytiksliai suvokti, kodėl S.Macaitis buvo toks svarbus ne vien savo skaitytojams, bet ir kino režisieriams, kurių filmus vertino.
Juk Giedrė Beinoriūtė, sukūrusi naują filmą, iki šiol pagalvoja, ką apie jį pasakytų Saulius.
„Iš pat pradžių jis buvo vienintelis profesionalas, iš tikrųjų gerai išmanęs kino istoriją, suvokęs kino procesus, sugebėjęs sukaupti milžiniškas žinias ir mokėjęs jomis naudotis. Be to, tai buvo žmogus, kuriam kinas iš tikrųjų buvo visas gyvenimas“, – teigia kino kritikė Živilė Pipinytė.
Režisierė Janina Lapinskaitė pasakoja norėjusi kurti dokumentinį kiną apie S.Macaitį, kuris, jos nuomone, tiesiog gyveno anapus ekrano: „Įsivaizduodavau, kad dalį savo gyvenimo Saulius yra ne jis pats, o koks nors kino veikėjas.“
Dauguma šiandien rašančių apie kiną yra S.Macaičio paskatinti – nuo Ž.Pipinytės, Vaido Jauniškio, Rasos Paukštytės iki „Meno avilio“ narių Linos Kaminskaitės-Jančorienės ir Luko Brašiškio.
„Greta svarbiausių žmogiškų dalykų liko ir savotiškas kino vadovėlis, kurį iš Sauliaus gavau skaitydamas jo tekstus, kartu žiūrėdamas filmus“, – sakė V.Jauniškis.
Įdomus ir kino režisieriaus Andriaus Blaževičiaus prisipažinimas – kino kūrybą jis pasirinkęs skaitydamas S.Macaičio tekstus „Lietuvos ryte“, o didžiausią įtaką jam darė ne kino režisieriai, bet S.Macaitis.
„Tik jo dėka atsirado žinių apie režisierius, supratimas apie autorinį kiną“, – tvirtina A.Blaževičius.
Kad kiekvienas rastų filmą
Viena leidinio iliustracijų – 1990 metų „Literatūros ir meno“ puslapis su S.Macaičio interviu.
Iš jo galima suprasti, kad pats kritikas netikėjo savo rašymo galia ir įtaka žiūrovams, į kuriuos jis kreipdavosi rubrikoje „Susitikimai ekrane“.
„Savo misiją taip ir įsivaizduoju: ne bėgti pirma proceso ir su fakelu rodyti jam gaires – man įtartina, kai kritikai nueina į administratorius, futurologus, kuria „modelius“... Dirbk savo darbą: orientuokis repertuare, žinok truputį daugiau už žiūrovus ir stenkis, kad kiekvienas rastų savo filmą. Paprasta, pragmatiška ir realu.
Bet kad aš ką nors veikiu, darau įtaką žiūrovams ar filmo likimui – ne, tokios iliuzijos vis labiau nyksta.
Ką gi, gyvenimas pirminis, menas antrinis, o mes, kritikai, – tretiniai...
Ir visai aš taip nemanau!“ – yra sakęs S.Macaitis.
S.Macaičio kūryba – internete
Didžiulė S.Macaičio palikimo dalis – jo rašyti tekstai. Jie sukaupti Lietuvos filmų centro portale lfc.lt. Čia galima nardyti trimis kryptimis ir mėgautis S.Macaičio žiniomis, jo nepakartojamai draugišku, kartu ir ironišku stiliumi.
Viena kryptis – Lietuvos kino istorija, kur S.Macaitis aprašė ir įvertino daugybę lietuviškų filmų. Antroji – jo tekstų archyvas nuo pirmosios recenzijos – keturiolikmečio rašytos 1954 metais Biržų laikraščiui „Raudonasis artojas“.
Trečioji kryptis – elektroninė knyga „Didieji ekranai mažame ekrane“, į kurią sudarytojai R.Paukštytė ir V.Jauniškis sudėjo S.Macaičio filmų apžvalgas su paantrašte „Greitoji pagalba gero kino žiūrovams“.
Dar viena S.Macaičio atminimo įamžinimo forma – jo vardu pavadintas prizas, kurį šiemet įsteigė „Lietuvos rytas“. Šiame dienraštyje S.Macaitis dirbo 15 metų. Prizas teikiamas per festivalį „Kino pavasaris“.
