Bandymas buvo gana nuosaikus. Šį šokio spektaklį priskirčiau LNOBT repertuare ryškėjančiai šiuolaikinių baletų grupei – šie spektakliai skirti klasikinio baleto mėgėjams pamažu pripratinti prie šiuolaikinio šokio kūrinių.
Suko likimo pistoletą
Iš baleto dingo aitri ispaniškai čigoniška atmosfera, veiksmas perkeltas į nūdieną (libreto autorius – Christopheris Gable’as).
Tiesa, Chosė – vis dar kareivis, tačiau Eskamiljas – jau nebe toreadoras, bet roko žvaigždė, kurios koncerto tiesioginę transliaciją susirinkusieji stebėjo baro ekrane.
Karmen savo likimą sužinojo nebe iš kortų, o iš sukamo pistoleto vamzdžio krypties.
Chosė, apklausdamas protagonistę kalėjime, naudojosi kompiuteriu.
Visi naujoviški elementai buvo gana vykusiai integruoti į spektaklio siužetą, neatrodė svetimkūniai ir nevertė žiūrovo keisti savo mąstymo ar ieškoti užslėptų prasmių.
Spektaklio choreografijos ir režisūros šiuolaikiškumą vertinčiau nuosaikiai. Karmen istorija pasakojama tradiciniu linijiniu būdu, vengiant bet kokių apibendrinimų ar metaforų.
Turint omenyje daugiau nei keturių dešimtmečių „Karmen“, kaip 1967 metais pirmąsyk pastatyto šokio spektaklio, istoriją, toks pasakojimo būdas atrodo senstelėjęs ir konservatyvus.
Juolab kad jame vis dar šmėkščioja baleto pantomimos elementai – choreografė tarsi prisibijojo, kad žiūrovai nesupras vien šokiu išreikštų mizanscenų.
Lietuvoje matėme ir išradingesnės režisūros „Karmen“ pastatymų (Jurijaus Smorigino, Krzysztofo Pastoro).
Panaši pasirodė ir šokio stilistika, tiksliau – baleto trupės pasirengimas ją įveikti.
Nors K.Pastoro „Tristanas ir Izolda“ ir Roberto Bondaros „Čiurlionis“ jau kilstelėjo trupės įvairiapusiškumo kartelę, stebint šokėjus pirmojoje „Karmen“ premjeroje daugelis techninių ir stilistinių gerokai šiuolaikiškesnio šokio elementų atrodė jiems vis dar sunkiai įveikiami.
Nepriminė fatališkos moters
Šiuolaikiniame spektaklio kontekste puikiai jautėsi tik Andrius Žužžalkinas, sukūręs romantiško ir kiek egzaltuoto Chosė vaidmenį, ir Eligijus Butkus, nepašykštėjęs ironijos šiaip jau blankokam rokeriui Eskamiljui. Abu šokėjai iš kitų spektaklio personažų išsiskyrė tiek gerokai laisvesne šokio technika, tiek ir individualumu.
Karmen vaidmenį atlikusi Anastasija Čumakova taip pat nesunkiai įveikė choreografinius keblumus. Jai netrūko dinamikos, tačiau jos personažas labiau panėšėjo į neseniai iš namų pabėgusią paauglę, kuri mėgaujasi laisve ir populiarumu, bet iš tiesų nė iš tolo nėra panaši į fatališką moterį.
Masinėse scenose A.Čumakova dar neatsikratė klasikiniam „Don Kichotui“ būdingo šabloniško ispaniškumo, o erotizuotose scenose su Chosė jai pritrūko laisvumo ir moteriškumo.
Vaikiškesnės atrodė jos draugės Fraskita (Kristina Gudžiūnaitė) ir Mersedes (Margarita Verigaitė), bet šį jų bruožą labiau nulėmė choreografiniai sprendimai.
Visa kontrabandininkų gauja, vis manipuliuojanti juodais akiniais ir tarpuvarčių chuliganų pozomis, atrodė tarsi nužengusi iš ne pačios geriausios komedijos. Panaši buvo ir turistų apiplėšimo scena.
Žavi, nuoširdumu ir nekaltumu spinduliuojanti Mikaela (Rūta Juodzevičiūtė) labiau priminė klasikinės XIX a. G.Bizet operos personažą, tarsi per klaidą patekusį į triukšmingą chaotiškai scenoje spurdančią bendruomenę.
Dizainerės sprendimai – vykę
Šiek tiek eklektiškus kostiumus ir veiksmo aplinką sukūrė Kimie Nakano (Didžioji Britanija).
Žinoma, vargu ar galėtume įsivaizduoti Karmen be raudono rūbo, kontrabandininkus mafiozus – be odinių apsiaustų, o tabako fabriką – be dūmų kamuolių.
Šiaip ar taip, kai kurie scenografiniai dizainerės sprendimai (grotos, baro scena) į spektaklį įliejo to, ko pritrūko choreografijai – apibendrinimų, platesnio požiūrio į lėkštoką istoriją.
