Radinys karališkajame archyve
1782 m. sukurta opera apie Lietuvą "Everardas II - Lietuvos karalius" buvo staigmena net išmaniausiems muzikos specialistams. Jos partitūrą Madrido karališkajame archyve netyčia surado lietuviško kraujo turintis ispanų dirigentas A.Soriano (jo motina - lietuvė).
Ispanijos sostinėje gyvenantis muzikas ieškojo ispaniškos ir portugališkos muzikos savo rengiamam festivaliui ir apstulbo kartotekoje pamatęs Lietuvos vardą. Pasirodė, kad tai XVIII amžiuje Portugalijos rūmų kompozitorius J.de Sousos Carvalho ir libretisto italų poeto Gaetano Martinelli sukurta opera, kuri buvo pastatyta vienintelį kartą 1782 metais Portugalijos karaliaus Pedro III gimtadienio proga ir nuo to laiko pamiršta.
Portugalijos karalius rankraštį padovanojo Ispanijos karaliui ir taip jis ilgainiui atsidūrė Madrido karališkajame archyve, kol pateko į A.Soriano akiratį.
"Nusprendžiau, kad turiu ją pastatyti Lietuvoje - į istorines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes ir veda "Everardo II" veiksmas", - sakė lietuviškų šaknų nepamirštantis dirigentas.
Beje, kūrybinė komanda jau turi neoficialų kvietimą operą parodyti Portugalijos nacionaliniuose rūmuose (Queluz) - buvusioje Portugalijos karalių rezidencijoje.
Pavyzdys Pietų Europos šalims
Iš pradžių A.Soriano ir bendraminčiai ketino parengti tik koncertinį operos variantą, bet vėliau nutarė, kad klausytojams nežinoma J.de Sousos Carvalho muzika nepralenks tos, kurią kūrė anos epochos švyturiai Wolfgangas Amadeus Mozartas ar Franzas Josephas Haydnas, tad nutarė ją teatralizuoti, suteikti reginiui veiksmo ir vaizdo.
Stilizuotus istorinius kostiumus kuria dailininkė Vida Šataitė, šviesomis rūpinasi Maksimas Semionovas.
Kokių atradimų kūrėjų komanda patyrė skaitydama libretą?
"Pirmiausia libretas įdomus tuo, kad tai yra viena anų laikų Lietuvos mistifikacijų. Žinomiausia - Prospero Merimee "Lokys". Bet čia Lietuva vaizduojama kaip laukinis kraštas, kuriame žmonės virsta lokiais ir ėda nekaltas mergaites.
G.Martinelli libretas - romantizmo pradžios laikų, kai pradėta nusivilti monarchija, aristokratija ir ieškoti egzotiškų tolių, į kuriuos galima pabėgti, pasinerti į natūralumą. Mažai pažįstami Šiaurės kraštai, tarp jų kartais ir Lietuva, būdavo ta egzotika, traukianti romantinius herojus.
"Everardas II - Lietuvos karalius" unikalus kūrinys tuo, kad Lietuva čia pavaizduota kaip civilizuotas kraštas, su demokratinėmis tradicijomis, ją valdo tobuli valdovai, jautrūs, nesavanaudžiai, galvojantys apie savo pavaldinius.
Opera buvo parašyta naujo Portugalijos valdovo krikštynų proga ir Lietuva pateikiama vos ne kaip pavyzdys, kaip reikia valdyti ir prižiūrėti savo šalį", - kalbėjo spektaklio režisierė Aistė Ptakauskė.
Librete galima rasti ir kitokių pažangių idėjų, net feminizmo daigų. Pagal siužetą vieno pagrindinių herojų Aleksandro Augusto žmona mano, kad jis žuvęs. Pagal to laiko papročius, jeigu norėjai iš tikro būti dora moteris, turėjai saugoti ištikimybę iki savo mirties. Ją nori vesti karalius Everardas, bet moteris atsisako. Tarnaitė Elvyra mano kitaip ir savo ponią ragina tekėti.
"Operoje yra Elvyros arija apie tai, kaip sunku moterims, nes jos turi paisyti taisyklių, kurias sugalvojo vyrai tironai - taip ji ir sako. O nuo moterų niekas nepriklauso, jos nieko negali padaryti, yra priverstos kentėti. Tai didžiulė neteisybė. Tiems laikams tai išties pažangios idėjos", - pabrėžė A.Ptakauskė.
Perteiks atradimo džiaugsmą
Operos spektaklio kūrėjai sakė, kad šiame kūrinyje daug žaismės, o librertas apskritai holivudiškas, turintis net detektyvo elementų: herojai dingsta ir vėl atsiranda, vieni kitus išduoda, išdavikui atleidžiama, o jis vėl maištauja...
A.Ptakauskė nutarė šį kūrinį pateikti šiuolaikinio žmogaus požiūriu, tad jame atsiranda naujas herojus - Pasakotojas, partitūros atradėjas, kurio vaidmenį atliks aktorius Ridas Jasiulionis.
"Šiais postmodernizmo laikais kas nors atrasti labai reta, o atrasti ką nors iš klasikinė muzikos - šimtą kartų rečiau. Šis atradimo momentas man buvo svarbiausias.
Pastatyme stengiamės susitapatinti su šiuolaikiniu žmogumi, atliepti jo jausmus, užplūstančius atradus 200 metų gulėjusį nežinomą kūrinį, kuris jam svarbus, nes susijęs su jo tėvyne. Ką jis jaučia, kaip šis atradimas pakeičia jo gyvenimą - tokių papildomų prasmių suteiksime operai", - pasakojo A.Ptakauskė.
Režisierės sumanymu, veikėjai bus kaip džinas, paleistas iš butelio.
"Viena vertus, herojai bus tokie, kaip parašyta autoriaus, kita vertus, jie suvokia, kad užima šiuolaikinę erdvę kaip džinas, du šimtus metų sėdėjęs butelyje ir dabar išleistas. "Kaip šaunu, - mano jie. - Dabar vėl galime padainuoti, ir padainuoti štai tokiai mums visiškai nepažįstamai XXI a. auditorijai, rasti su ja ryšį", - kai kurias režisūrinio sumanymo detales atskleidė A.Ptakauskė.
Sopranui - vyro vaidmuo
XVIII a. pabaigoje vienintelį kartą parodytoje operoje "Everardas II - Lietuvos karalius" visus vaidmenis - tiek vyrų, tiek moterų - atliko vyrai. Po 200 metų operą pakartojanti kūrybinė komanda, atvirkščiai, vyro vaidmenį patikėjo dainininkei - sopranui Ilonai Pliavgo.
"Kai gavau natas, nė nenumaniau, koks tai herojus. Kai pranešė, kad man skirtas Vladislavo vaidmuo, pamaniau, kad suklydo. Tačiau A.Soriano pasirinko tokius balsus, kurie geriausiai tinka vienai ar kitai partijai, o kad herojus vyras - ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad solistai galėtų padainuoti tai, kas parašyta", - paaiškino I.Pliavgo tokį vaidmenų paskirstymą.
Kaip Ilonai sekasi įsijausti į vyro, maža to - pilvoto piktadario, kailį?
"Labai smagiai, nors tai ir iššūkis. Tik gaila, kad vaidmuo trumpas", - sakė I.Pliavgo.
Bet kolega T.Pavilionis, atliksiantis Aleksandro Augusto, Vladislavo žento, vaidmenį juokdamasis išdavė: "Ilona teiravosi, kaip jaučiuosi būdamas vyras. Atsakiau: "Jau trisdešimt metų esu vyras ir visai nieko. Porą savaičių, kol bus repetuojama opera, ištversi ir tu."
