Paroda trijų dalių. Pirmoji apima XV–XVII a. laikotarpį, pristato seniausius išlikusius Vilniaus katedros liturginius drabužius – svarbiausią ir vienintelį tokio dydžio Lietuvoje renesanso ir baroko audinių lobyną. Šventoms apeigoms skirtų liturginių drabužių istorija, ikonografija, ornamentų simbolika perteikia katalikiškos Dangaus karalystės viziją, todėl liturginiai drabužiai buvo siuvami iš itin prabangių šilko, aukso ir sidabro siūlų audinių. Jiems naudoti aksomas, altembasas ir brokatas, austi ir siuvinėti auksaspalviai ornamentai.
Iš Vilniaus katedros inventorių žinoma, kad šventovėje būta daug tekstilės dirbinių, vyravo itališki audiniai, aksomas, aksomo brokatas, auksaviršiai, sidabraviršiai audiniai. Tai karalių rūmų ir katedrų audiniai, išausti garsiausiuose to meto Italijos šilko audimo centruose.
Nuo XIII a. itališkos kilmės šilkiniai audiniai vyravo popiežių ir karalių rūmų inventoriuose. Netrukus Lukos, Venecijos, Florencijos, Genujos meistrai prabangiais audiniais aprūpino beveik visus Europos karališkuosius dvarus, o XV a. viduryje Venecija tapo svarbiausiu aksomo audimo centru.
Venecijos dirbtuvėms priskiriamas ir seniausias parodoje eksponuojamas audinys, iš kurio pasiūta Sudervės bažnyčios kapos skraistė (XV a.). Parodoje rodomi ir dar trys prabangūs aksominiai, aukso ir sidabro siūlais siuvinėti arnotai, dovanoti Vilniaus Šv.Kazimiero bažnyčiai Smolensko vaivados Aleksandro Korvino Gosievskio sutuoktinės Ievos Pacaitės-Gosievskienės.
Nors XVII a. antrojoje pusėje Italijos miestai į Prancūziją ir visą Europą tebeeksportavo daug šilkinių audinių, vietinė aukštuomenė vis dažniau drabužiams rinkosi naujoviškus elegantiškus prancūziškus audinius. Todėl Italijos audėjai kraustėsi į naujus Prancūzijos šilko gamybos centrus, kur jų patirtis ir meistriškumas tapo prancūzų šilko pramonės pagrindu.
Antroji parodos dalis supažindina su žaismingojo rokoko tekstile, prancūziško šilko istorijos laikotarpiu. Jo šviesūs gėlėti audiniai XVIII amžiuje užplūdo Lietuvos bažnyčias. Šilko sostine tapo Lionas, kuriame ir atsirado prancūziškas stilius, atnešęs naujas spalvas ir beveik kas dešimtmetį kitusius ornamentus – nuo plokščių, dekoratyvių, nėrinius primenančių raštų iki tapybiškų, vešlių, erdvės, šviesos, judesio įspūdį kuriančių augalų ornamentų. Vilniaus bažnyčiose išliko nemažai XVIII a. liturginių drabužių, pasiūtų iš prancūziškų audinių.
Parodoje galima pamatyti ypač vertingą Rykantų rinkinį, Buivydžių, Eišiškių, Paberžės, Palūšės, Sudervės, Tabariškių, Turgelių, Vidiškių bažnyčių liturginę tekstilę. Trečioji parodos dalis – tai pasakojimas apie išskirtinį XVIII a. antrosios pusės vietinės tekstilės dirbinį: kontušines juostas. Tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės austų šilkinių audinių palikimas. Šios juostos buvo Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos bei sarmatiškosios ideologijos suformuoto bajoriško kontušinio kostiumo dalis. 1831 m. carinė administracija uždraudė dėvėti bajoro tautinę tapatybę išreiškiantį kontušą ir ryšėti kontušines juostas. Daug jų buvo sunaikinta, kitos liko dvarų rinkiniuose. Bene didžiausia dalis juostų kaip šeimos relikvijos, kaip padėkos ženklai – votai – buvo aukojamos bažnyčioms ir naudojamos liturginiams drabužiams siūti. Šis reiškinys byloja apie ištisą epochą ir yra bene vienintelis daiktinis mūsų krašte gyvavusios šilkininkystės įrodymas.
Iš viso parodoje - daugiau kaip 50 liturginių drabužių iš Vilniaus ir kitų arkivyskupijos bažnyčių. Didžiausia dalis – 30 parodos eksponatų – priklauso Vilniaus katedrai. Šia paroda baigiamas sovietmečiu iš Vilniaus katedros į valstybinius muziejus patekusių bažnytinių vertybių grąžinimas.
Paroda „Šilkas ir auksas. Vilniaus arkivyskupijos XV–XVIII a. liturginė tekstilė“ Bažnytinio paveldo muziejuje veiks nuo gruodžio 10 d. iki 2014 metų rugsėjo 27 d.
