„Šį kartą iššūkis išties buvo didelis, neįsivaizdavau, kaip Londono, Vašingtono ir Los Andželo, kuriose pasiūla yra milžiniška, kino salėse bus priimtas jaunasis lietuviškas kinas. Lūkesčiai buvo pateisinti su kaupu – daug emocijų, nuostabos, juoko, plojimų ir klausimų: „Kada atvešite dar?“, – apie projektą pasakojo „Kino pavasario“ lietuviškos programos sudarytoja Justė Zavišaitė.
Justinos Grumslytės-Brazdžionis teatras „Just Millin’ Around“ su „Kino pavasariu“ pirmą kartą JAV žiūrovams pristatė lietuvišką programą.
"Plačiajame ekrane išvystu daug naujų filmų, kurie dar tik pasirodys kino teatruose, nes dirbu “Deluxe” studijose prie filmų kalbos koregavimo. Pastaraisiais metais pastebiu, kad vis paprastesni ir banalesni scenarijai bei tie patys holivudiniai veidai sukasi didžiojoje kino industrijoje. Tai uždaras ratas, - apie Los Andželo kino pramonę pasakojo J.Grumslytė-Brazdžionis. – Įsivaizduoti Holivudą su XX a. pradžios žavesiu jau seniai neverta. Žvaigždutės kepamos kasdien, išsirinkti gerą kiną vakarui išties nelengva. Daug pompastikos, fanfarinės muzikos garso takelių, efektų. O kur žmogus, jo istorija? To vis pasigendu.“
- Ar “Lietuviško kino naktis po angelų dangumi” - pirmas tokio tipo renginys Los Andžele? "Just Millin' around" teatras daugiau orientuojasi į spektaklius, poeziją, koncertus. Kaip kilo mintis pristatyti lietuvišką kiną? - pasiteiravau J.Grumslytės- Brazdžionis.
- Mūsų teatras “Just Millin’ Around” visada orientavosi į įvairią kūrybą, atvirumą naujoms temoms, idėjoms. Viena tokia idėja kilo vasarą, kai viešint Lietuvoje su manimi susisiekė Vilniaus tarptautinio kino festivalio “Kino pavasaris” lietuviškos programos koordinatorė J.Zavišaitė. Viskas tarsi įvyko spontaniškai, paprastai. Pasikalbėjusios subrandinom mintį, kad būtų nuostabu lietuvišką kiną pristatyti išeivijos publikai. Tai netrukus ir įgyvendinome. Tokio pobūdžio renginys Los Andžele yra pirmas.
- Kokią įtaką naujojo lietuviško kino pristatymas Los Andžele daro lietuvių išeiviams bei vietos gyventojams?
- Be galo džiaugiuosi, kad kiekvieno rodyto filmo temos įdomios. Žiūrovai buvo ir prajuokinti, ir priversti pamąstyti, o tai reta šiandieniniame mūsų buitiškame gyvenime. Šis renginys subūrė lietuvius į vieną buvimą čia ir dabar, jie turėjo galimybę išgirsti ne chrestomatinę lietuvių kalbą, išgyventi šių dienų lietuvių problemas, atradimus, džiaugsmus, susipažinti su naujais, talentingais kūrėjais.
Vieni buvo maloniai nustebinti išvydę ne holivudiško tipo filmus, aktorius. Kiti svarstė apie galimybę dažniau rengti tokius vakarus neformaliose erdvėse. Buvo smagu stebėti žmones, šnekučiuojančius ir diskutuojančius kino temomis. Los Andželo garbės konsulė Daiva Čekanauskaitė-Navarette išreiškė pasididžiavimą šiandieniniu Lietuvos kinu. Ji paminėjo, kad tokie renginiai reikalingi ne tik lietuviams, bet ir plačiajai daugiasluoksnei publikai, kad primintume, jog ir mažoje šalyje yra ir gali būti didžių kūrėjų.
- Kaip pati, būdama pasaulio kino industrijos lopšyje, galėtumėte įvertini dabartinį lietuvišką kiną?
- Po truputį nyksta štampuota, teatrališka, perspausta vaidyba, atsiranda laisvumo, natūralumo. Kinas – didinamasis stiklas, negali jame nė kiek meluoti. Kalbėdama apie lietuvių jaunųjų kūrėjų išskirtinumą grįšiu prie anksčiau išsakytos minties, kad įdomi tavo tapatybė, o ne kopijavimas to, kas buvo, ar kaip tas ar anas režisierius jau yra sukūręs. Lietuvių kūrėjų stiprybė, manau, ir yra jie patys.
- Ar jaunieji lietuvių kino kūrėjai turėtų potencialo įsitvirtinti Kalifornijos ar apskritai JAV kino industrijoje?
- O kodėl gi ne? Užteks būti kukliems. Tegu kuklesni būna tie, kurie yra piktai įžūlūs, o kuriantys nori kalbėti apie problemas, skaudulius, nebijo klysti, prisimena savo šaknis, jie visada bus įdomūs kitiems. Tai jau po truputį vyksta. Režisierius Marius Markevičius filmu “Kita svajonių komanda” įrodė Holivudo industrijai, kad mažos šalies istorija gali būti įdomi.
- Ką tokio tipo renginiai gali duoti jauniesiems lietuvių kino menininkams bei Lietuvai?
- Toks renginio pavadinimas kaip “Lietuviško kino naktis po Angelų dangumi” galėtų tapti daugiskaita “naktys”. Kuo daugiau tokių renginių, kino peržiūrų, tuo naudingiau ne tik žiūrovams, bet ir patiems kūrėjams. Jie neleidžia užmigti ant laurų, skatina tobulėti, mokytis iš klaidų, pasidalyti patirtimi ir turėti galimybę būti išgirstiems. Sau kurti meno niekas nenori.
